Lietuviai, norėdami pabrėžti savo prigimtį, mėgsta kartoti senelių išmintį – nėra namų be durų, be dūmų, dienos be vakaro. Rytiečiams nėra namų be kilimo – austo, rišto, siūto rankų gamybos stebuklo.
Viduramžiais Europoje kilimai buvo neatsiejami nuo karalių, bažnyčių, katedrų. Reta pėda ant jo atsistodavo be leidimo. Dabar tereikia leisti savo širdžiai išsirinkti, ir namai taps jaukesni, šiltesni.
Simbolikos esmė
Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros lektorė Rūta Būtėnaitė sako, kad rytietiškų kilimų sklaidą Europoje išprovokavo intensyvūs Bizantijos imperijos prekybiniai ryšiai su viduramžių miestais – Genuja, Venecija, Marseliu.
„Norint suvokti, kodėl rytietiški kilimai užkariavo Vakarų pasaulį, reikėtų pasigilinti į jų simboliką, – patarė pašnekovė. – Islamo tradicijoje musulmonams labai svarbūs gražūs daiktai. Forma byloja apie vidinę esmę. Per jausmų, gamtos vaizdų ir kultūrinių reiškinių paraleles žmogus prisiliečia ir širdimi pajaučia absoliučią dievišką harmoniją, viešpataujančią visatoje. Kilimams islamo pasaulyje suteikiama sakralinė reikšmė.
Rytų kilimų stilistika, nebūdinga Europai, nuo viduramžių jiems suteikė stebuklingų (dėl nuostabaus grožio, atvežtų iš tolimų, nepažintų ir beveik stebuklingų kraštų) kilimų reikšmę. Šią sakralinę kilimų funkciją perėmė Vakarų Europa, puošdama jais šventyklas.
Ypač aiškiai tai atsiskleidžia renesanso tapyboje, kur rytietiškas kilimas dominuoja religiniuose siužetuose, o vėliau tampa neatsiejama interjerų, portretų dalis. Džovanio Belinio, Pjero dela Frančesko, Jano van Eiko madonos su kūdikiais įkurdinamos ant pjedestalo, puošto Rytų kilimu, o Henrikas VII, Elizabetė I, garsūs to meto didikai išdidžiai pozuoja šių kilimų fone“, – dėsto tekstilės specialistė R.Būtėnaitė.
Geriausi ekspertai – kolekcininkai
XIX a., kai visą Vakarų Europą apėmė kolekcionavimo aistra, pasak R. Būtėnaitės, rytietiški kilimai įgavo ir naują vertę – antikvarinę. Jie perkami kaip gera investicija, nes bėgant metams kilimas ne pinga, o, atvirkščiai, jo vertė kyla.
Neginčijama kilimų įtaka ir moderniajam menui – jų spalvų deriniais, komponavimo principais žavėjosi Polis Gogenas, Vincentas van Gogas, vėliau Anri Matisas, Polis Klė ir kiti menininkai.
„Pasaulyje žymiausi yra Persijos (dab. Irano), taip pat Anatolijos kilimų audimo regionai, miestai, manufaktūros, žymiausios kilimų kūrėjų šeimos. Pavyzdžiui, Isfahan Seirafian ar Nain Habibian vardai, tačiau didelė rizika įsigyti ir garsių vardų plagiatą. Pakistane, Indijoje, Kinijoje audžiamos gana tobulos kopijos, išleidžiami atskiri plagiatų raštų katalogai. Žymiausių kilimų kūrėjų kilimus įvertinti gali kolekcininkai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pagrindiniai kriterijai
„Žmonės labai nusivilia sužinoję, kad iš tolimų kraštų parsivežė netikrą daiktą. Kartais atneša pirkinį mums parodyti, bet jau būna per vėlu. Plagiatą galima nusipirkti net ir Isfahano (Iranas) turguje“, – sakė „Domus galerijoje“ įsikūrusio kilimų salono „Art de Vivre“ vadovas Vadimas Zalizka. Tarptautiniam prekybos tinklui priklausantį saloną persiški rankų darbo kilimai pasiekia tiesiai iš juos rišančių šeimų dirbtuvių.
Atskirti gerą kilimą nuo prasto reikia tinkamo išprusimo – neturintis muzikinio išsilavinimo vargu ar galėtų spręsti apie kūrinio atlikimo subtilybes.
„Pagrindiniai kriterijai turėtų būti meniškumas, kompozicija, piešinys, spalvų dermė, autentiškumas. Didelę reikšmę turi ir technologinės savybės. Neturintys šių žinių ar tiesiog norintys suklaidinti pirkėją kilimų pardavėjai akcentuoja tankumą, mazgelių skaičių, piešinio smulkumą.
Svarbu, koks pluoštas naudotas metmenims, kokios kokybės vilna ar šilku rišti kilimai, kokiais dažais – natūraliais ar sintetiniais – dažyta, – vardijo kilimų žinovė R. Būtėnaitė. – Renkantis kilimą reikėtų kreiptis į specialistą, kilimų pardavėją, kuris gali parodyti patikimus kilimo sertifikatus arba tiesiog remtis širdimi.“
Klasikinių interjerų puošmena
R. Būtėnaitė patarė rytietiškus kilimus tiesti skirtingo stiliaus interjeruose, eksperimentuoti.
„Nomadų arba jų gentainių, pavyzdžiui, kaškajų, beludžių kilimai lakoniškesni, daugiau geometrinių ornamentų, natūraliai įsilieja į šiuolaikinį interjerą. Jie dažniausiai nedideli, dažyti natūraliais dažais, juos galima derinti ir po kelis.
Miesto stiliaus kilimai nuo seniausių laikų klojami prie klasikinių formų baldų ir yra klasikinių interjerų puošmena.
Jie dera ir šiuolaikiniuose interjeruose. Manau, didesnį dėmesį į Rytų kilimus turėtų atkreipti architektai ir interjero dekoratoriai, kurių rankose kilimas tampa ypač svarbiu instrumentu interjere, ne tik skirstant jį zonomis, funkcionaliomis kūnui, bet ir numatant sielos lankomas vietas. Ar Lietuvai artimi šie kilimai? Dažniausiai svetima yra tai, ką mažai pažįstame, kai pradedi domėtis, tai tampa sava ar net artima“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tampa geru tonu
Lietuvoje daugėja žmonių, aistringai besidominčių persiškais kilimais, juos vertinančių ir kolekcionuojančių kaip Rytų kultūros tekstilės meno šedevrus, kurie praturtina ne tik interjerą, bet ir sielą, ir kuriuos galima perduoti kaip relikviją iš kartos į kartą.
„Rytietiškų kilimų tradicija sovietiniais metais buvo nutrūkusi. Turėjome tenkintis žakardinėmis staklėmis austomis kopijomis, kurios suformavo iškreiptą suvokimą apie šį kilimų stilių, – apgailestavo R.Būtėnaitė. – Dabar iš naujo tenka atrasti tai, kas Vakarų Europoje ir JAV laikoma tiesiog geru tonu. Nuo Renesanso laikų besitęsianti tradicija jau atgimsta Lietuvoje ir suteikia mūsų interjerams išskirtinę aurą.“
Žaliavos, spalvos ir raštai
Avių vilna – pagrindinis ir svarbiausias kilimų pluoštas. Klajoklių kilimuose būna ir ožkų bei kupranugarių vilnos, suteikiančios kilimams papildomą blizgesį. Labiausiai vertinama avių, besiganančių kalnų viršukalnėse, vilna.
Šilkas – brangiausias iš natūralių pluoštų, naudojamas ypatingiems kilimams. Labiausiai vertinami su šilko metmenimis, ataudais ir šilko pluošto mazgeliais rišti kilimai.
Natūralūs dažikliai persų kilimams suteikia ypatingą vertę. Dažų sudėtis ir technologija visada laikoma paslaptyje. Dažinės raudės, morenų šaknys, kurkumos, šafranai, granatai, ąžuolų žievė, graikiniai riešutai, arbata ir daugelis kitų dažiklių padeda suteikti pluoštams įvairiausių spalvų bei atspalvių. Bėgant laikui šių kilimų spalvos ne blunka, o, atvirkščiai, įgauna minkštą atspalvį.
Raštai, simboliai kilimuose nėra tik ornamentinis dekoras.
„Jie neša įdomiausius liudijimus ir žinias apie Rytų tautų istoriją, religiją, kultūrą, yra susiję su senuoju persų tikėjimu – zoroastrizmu bei vėliau jį išstūmusiu islamu. Kilimą reikia išmokti „skaityti“ – iškoduoti šią specifinę kalbą. Nomadams, kurie nei skaitė, nei rašė, kilimas buvo ir bendravimo priemonė, kurioje atsispindėjo išgyvenimai, šeimos istorija, emocijos, jis bylojo apie priklausomybę vienai ar kitai giminei.
Atėjus islamui ir įsigalėjus draudimams vaizduoti gyvas būtybes, kilime susipina stilizuotų geometrinių bei augalinių raštų arabeskos, kur kiekviena detalė, spalva turi simbolinę kalbą“, – pasakojo namų tekstilės žinovė tekstilės specialistė R.Būtėnaitė.
Lota Balsytė
