„Žmogaus kūnas yra šventovė, o šventovės nevalia paversti sąvartynu. Kokį maistą valgai, tokios ir tavo mintys“,- įsitikinęs indiškų patiekalų restorano „Bombėjus“ savininkas Povilas Jankauskas.
Nuo vaikystės lavinote skonio receptorius, daug laiko leidote virtuvėje?
Mano senelis Smetonos laikais kepdavo duoną, o prieš šventes visada su mama maistą ruošiau ir aš su dviem broliais. Įgijęs maisto pramonės technologo inžinieriaus diplomą, važinėdavau į seminarus Belgijoje. 2001 metais gavau maisto pramonės technologo inžinieriaus atestatą iš stambiausios Europoje kompanijos, tokius turi tik dvylika žmonių Lietuvoje.
Gydytojai sako, kad sveikiausia valgyti tą maistą, kokį valgė mūsų tėvai ir protėviai.
Savo restoranui pieną perkame iš lietuvio ūkininko, turime du vištienos ir šaldytų daržovių tiekėjus. Sūrį patys spaudžiame. Pernai jau laiko pritrūko rankas įmerkti į žemę, o šiaip augindavau svogūnus, salotas, kopūstus.
Senovės lietuviai, kaip indai, vartojo kalendras, apynius, ožrages, svogūnus ir česnakus. Jie reguliuoja svorį: jeigu žmogus liesas, pasitaiso, jei storas, - sulieknėja.
Tarkime, vietoje juodųjų pipirų indai vartoja baltus ar žalius. Mokslininkai ištyrė, kad raudonasis pipiras tinka prostatos vėžio profilaktikai.
Indiškoje virtuvėje svarbiausi yra prieskoniai. Pagal ajurvedos astrologinį kalendorių sveikatai palankiausią dieną, kartą per mėnesį, ruošiame prieskonius, kitaip jie netenka skonio ir aromato.
Jei kalbėtume apie lietuvišką virtuvę, mūsų protėviai jokiais laikais nebuvo išpaikę ir nedarė tokio jovalo kaip dabar: karštą kotletą gali valgyti, o atšalusio - neįkandi. Prikimšta skonio stipriklių, kad sukeltų žmogui besaikį alkį, o gėrimų saldikliai - nenumalšinamą troškulį. Jau trejus metus man per dieną užtenka pavalgyti tik kartą ir dar užkandžiauti: sumuštinis, vaisiai, kava, arbata.
Ar pasakoti, ką valgėme, nėra savotiškas ekshibicionizmas? Apskritai gurmaniškiems malonumams vos ne katedras statome.
Taip ir yra, per daug viskas sureikšminta, o visa, kas geriausia, yra paprasta. Perkame jogurtą su priedais, kad išvalytume organizmą, o tai daro paprasto jogurto natūralios pieno bakterijos. Reklama gaudo mažiau mąstančius žmones. Rusijoje darė tyrimus apie emulsiklių poveikį žmogaus smegenims: jis nebemąsto, pasiduoda lengvai viskuo įtikinamas.
Prieš dvidešimt metų tiek daug nesirgome, kol neprasidėjo maisto priedų invazija iš Europos. Statistikos duomenimis, Lietuvoje yra pusė milijono ankančių žmonių - nes konservantai sukelia kraujospūdį. Ekologiškame maiste yra 5 procentai cheminių priedų.
Dirbote duonos kombinate, kepėte duoną. Mažeikių konditerijos fabrike gaminote saldainius, meduolius tortus. Ir kimšote bet kokį maistą. Kaip jumyse „įvyko nušvitimas“?
Galbūt esu darboholikas: kėliausi šeštą ryto, iš darbo grįždavau pirmą nakties, neturėjau laisvadienių. Bet energija liejosi per kraštus. Kai užpuolė ligos ir man išoperavo stuburo auglį, susimąsčiau, kodėl tai nutiko.
Grįžęs į Klaipėdą ieškojau mitybos naujovių. Pamaniau, jeigu virčiau cepelinus ar kepčiau picas, neišvengčiau konkurencijos. Norėjosi sukurti ką nors savita. Susidomėjau indiška virtuve, kuriai, pasak rašytinių sanskrito šaltinių, yra 7000 metų. Ir mūsų patiekalai gaminami pagal senąsias tradicijas. Mus konsultavo Klaipėdoje gyvenanti indų bendruomenė „Indorama“. Beje, yra atvykusių ir iš Bombėjaus, dauguma indų dirba prie Jakų žiedo esančioje plastmasės granulių gamykloje. Tai tolerantiški žmonės, kurie džiaugiasi gyvenimu ir, atrodo, niekada neturi jokių problemų. Atviri, niekada į tave neskersuoja, sutinka džiaugsmingai kaip brangiausią svečią.
Mokausi hindi kalbos. Beje, kai kas jos mokosi perprasdamas nepakartojamus indiškus anekdotus „su prieskoniais“.
Draugai įspėjo, kad indą virėją galima rasti greitai, bet kas laiduos, kad jis nesužlugdys restorano, tad indiškų patiekalų ruošimo paslapčių iš jų mokėmės patys. Supratimas apie mitybą pasikeitė visiškai.
Ar jūsų patiekalai savotiškai irgi nepudruoja smegenų, nedaro žmonių priklausomų?
Mes žmogaus neužburiame, gyvenime reikia visko paragauti, tegu jis pats pasirenka. Sąžinės neužpudruosi: darai, kaip turi būti, ir būna malonu, kad savaitę pas mus pietavęs ponas pasako, kad dingo skrandžio rūgštingumas, kepenų neskauda. Jei skauda gerklę, pasakau paprastą receptą: gerk pieną su ciberžole.
Iš karto žmogui sunku priprasti prie indiško maisto; ar jis lietuvis būtų, ar norvegas, - reikia pereinamojo laikotarpio. Paskui eina kilometrą, kad pas mus pavalgytų troškintos mėsos. Kiekvienam darom, kaip pageidauja: švelniau ar aštriau. Dauguma pamėgo vegetarišką virtuvę; iš tiesų galima paruošti tokius skanius vegetariškus valgius, kad žmogui visiškai nebesinori mėsos.
Žmonės įpratę visus prieskonius, kokių turi, berti į kotletą, suminkyti ir grietinės padažu užpilti. Svarbiausia, kad tik riebalai neatsiskirtų. O iš tikrųjų būtina, kad riebalai atsiskirtų, išteptų mums skrandį, kad jis nesudirgtų.
Mūsų virtuvėje imbieras yra visų patiekalų pagrindas: padeda nuo peršalimo, skatina virškinimą, slopina pykinimą, kurį jaučia kai kurie vaikai, važiuojantys automobiliu, ar nėščios moterys.
Kokią vietą ajurveda užima jūsų gyvenime? Užsiimate joga? Ar jūsų namų interjeras ypatingas? Su kokiais dievais kalbatės?
Praktikavau jogą, kol pritrūko laiko, o šiaip nesu linkęs į fanatizmą. Viskam turi būti riba. Žmogui reikia rūpintis vidine švara, nes mūsų mintys sukelia ligas. Būna, kad atsiprašau Dievulio.
Tie patys dievai ir Indijoje yra, netgi Šventoji Trejybė, tik daugelis dalykų kitaip perteikiami. Brahma yra Tėvas kūrėjas, ir kartą per metus pagal jų astrologiją švenčiama Šviesos ir Kūrėjo šventė. Pasninkaujama visą savaitę, nevaikštoma į svečius, švarinamasi namuose, kad neliktų blogos energijos nei minčių. Paskutinė diena skiriama Lakšmei (su Marija galbūt nepalyginsi), ir kitos jų dievybės su daugybe rankų, dramblio galvomis, kurie atsako už namus ar sveikatą, yra tarsi mūsų šventųjų, kokio Antano ar Roko atitikmuo.
Jeigu šventė bus rytoj, smarkiai švenčiama jos išvakarėse, o šventės dieną liekama namuose. Namuose turi būti labai daug gėlių, primenančių gyvastį, ir daug ugnies, kuri simbolizuoja apsivalymą. Ugnis dega būtinai prie lango, kad laimė nepraeitų pro šalį, kad namų židinyje užtektų šilumos.
Kodėl karvė yra šventas gyvulys, pagarbiai žvelgiama į dramblius?
Dauguma indų dabar yra pasaulietiški ir valgo jautieną kaip kiaulieną ir avieną. Prieš du tūkstantmečius, kai Indijoje buvo masiškai kertami miškai, Egiptas pigiai pirko medieną, valdžion iš šiaurės pusės atėjo vienas imperatorius, kuris uždraudė vartoti priešo prekes, kad patys indai išgyventų, įkūrė pirmąjį pasaulyje aplinkos apsaugos departamentą. Dar ir dabar Konstitucijoje veikia jo 400-aisiais metais pasiūlyti prekybos ir gamtosaugos įstatymai. Imperatorius buvo vegetaras ir paskelbė, kad nuodėmė valgyti gyvūną, kuris maitina žmogaus šeimą. Karvė duoda trąšos, pieno, iš jo gaminam sūrį, sviestą...
Drambliai gerbiami dėl to, kad su jais dirbo visus žemės darbus ir ant jų jodavo į karą su persais ar Aleksandro Makedoniečio kariuomene. Dramblių prieš kovas nemaitindavo, išerzindavo taip, kad jie ir eidavo per priešo gretas kaip didelės mašinos.
Kodėl jūsų restorane nėra Kamasutros paveiksliukų ir kaljanų?
Svaigintis indams neleidžia tikėjimas, bet jie turi daug alaus rūšių. Vynas, brendis, romas ir viskis kokybe nusileidžia tik prancūziškiems. Arabų šalyse kaljanai paplitę, o Indijoje juos rūko tik viešnamiuose.
Europiečiai Kamasutrą laiko didžiausia pornografija. Iš tikrųjų indų filosofija teigia gyvenimo meną: menas yra mylėti moterį. Jei neklystu, Kamasutra atsirado dėl to, kad tarp radžų būtų mažiau pykčio; kai žmonės vienas kitą labiau myli, tuo mažiau neapykantos ateina iš priešo.
Indiškame šokyje vyrauja ne erotinis, o dvasinis pradas, todėl tik apie 1960 metus jų nebedraudžiama rodyti viešai.
Kuo pavaišintumėte atvykusį radžą?
Jie valgo tą patį, ką visi dvikojai, tik paprastas žmogus valgo nuo banano lapo, ne iš brangių indų. Indijoje yra likęs tik vienas radža.
Kokių juokingų dalykų pasitaiko jūsų darbe?
Ateina čia visokių ajurvedos „daktarų“, siūlosi į kompaniją, kad tik galėtų dumti akis lengvatikiams. Masažuoti siūlo mūsų klientus, o paklausi, iš kur gavo diplomą, - Vilniuje išrašė po savaitės „mokymų“. Tikras ajurvedos masažuotojas mokosi penkiolika metų. Atvyksta koks Šri Šri Rama (žodis reiškia „psichologas“), ir visi jį garbina. Bet Indijoje tokių yra kas šimtą kilometrų.
Aromatų terapija pagal ajurvedą atliekama tik miegančiam žmogui, o pas mus - kaip kas išmano. Tos visos gyvenimo meno mokyklos... Tai, kas vertinga ir tikra, nėra greitai, šakar makar, pasiekiama. Iš Indijos kilęs posakis: niekada neskubėk, ir visur suspėsi.
Ar turite laiko sau, šeimai?
Prie jūros jau metus nebuvau. Mano šeima - mano darbas: kiekvieną rytą važiuoju į Indiją. Ir indų filosofija sako: kas maitina žmones, jiems tarnauja, vesti negali. Maistas turi būti vaistas. Kai matau skaniai valgantį žmogų, jaučiu didelį pakilimą.
Ivona ŽIEMYTĖ
