Kiek valdininkų reikia „išsivaikštančiai“ Lietuvai? (III)

„Norėtųsi tikėti, kad vieną dieną turėsime tokią viešojo sektoriaus darbo kultūrą, kai piliečiai ir verslas, paklausti, kaip jie vertina viešojo sektoriaus darbą, atsakys, jog viešas sektorius supranta jų tikslus ir visapusiškai padeda juos realizuoti, o viešojo sektoriaus darbuotojai didžiuosis, kad dirba viešame sektoriuje ir tarnauja visuomenei“, – tai Saulėlydžio komisijos narės Dovilės Burgienės žodžiai, įrašyti minėtos komisijos ataskaitoje (8 psl. – red. past.).

Joje pateikiama nemažai rekomendacijų, ką ir kaip derėtų pertvarkyti. Siūloma mažinti biurokratinį aparatą ir siekti didesnio valdininkų veiklos efektyvumo, atsakomybės, lankstumo, dėmesio piliečiui – viešųjų paslaugų vartotojui. Galbūt darbuotojų reikėtų mažiau, bet jų kvalifikacija ir kompetencija turėtų būti gerokai aukštesnė.

Suprantama, ir uždirbti jie turėtų atitinkamai, nes kažin ar daug atsiras aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie dirbtų iš idėjos, jeigu kitur jiems pasiūlytų didesnį atlyginimą? Juk nepaisant to, kad, pavyzdžiui, viduriniosios grandies valstybės tarnautojų atlyginimai net sunkmečiu išliko aukštesni už vidutinį Lietuvoje ir  jie kas kelerius metus ūgteli vien dėl darbo stažo, kai kurių profesijų atstovai neslepia, jog dirbti į valstybės sektorių dažniausiai eina tie, kurie nepritampa verslo pasaulyje, arba tie, kurie nori ramiai gyventi ir gauti „baltą“ algą, nuo kurios sumokami visi mokesčiai.

„Turiu trejų metų sūnelį, o jis kartais serga. Čia dirbdama be jokios sąžinės graužaties pasiimu nedarbingumo lapelį, – atviravo vienoje Seimui pavaldžioje institucijoje dirbanti teisininkė A. S. – Kiti  laukia pensijos, o dėl didelio stažo ir kitų dalykų jiems „prikapsi“ nemaži priedai“.

Balsas.lt kalbinti valstybės tarnautojai vardijo įvairius motyvus, tačiau nė vienas neužsiminė, kad nori tarnauti žmonėms, ar kad tai esąs prestižinis darbas.

Visuomenėje „klerkų“ įvaizdis taip pat ne itin palankus. Tai liudija ir kai kurių Balsas.lt skaitytojų, komentavusių ankstesniuosius straipsnius šia tema, mintys:

PP: (...) „Niekas iš valdininkų neatsiklausia Lietuvos mokslininkų ir eilinių rinkėjų. Valdininkai dirba pagal per 10 m. įsigalėjusį amerikono įvaizdį, o ne eiliniam piliečiui“.

Lietuvis:  (...) „Tauta nuo 1993 metų bankrutavusi ir toliau europiniai ir biudžeto pinigai oligarchams – Seimo nariams byra į kišenes.  Nesupraskite tiesiogiai , byra pinigai jų artimiems žmonėms, kad nesusektų (...).

Tai gal iš tiesų geriau dar mažiau, bet labai gerai apmokamų valstybės tarnautojų? Tokių, kurių nesuvilios verslo sektoriaus siūlomi atlyginimai, ir kurie puikiai išmano savo sritį. Bet tuomet ir konkursai į laisvas vietas turėtų vykti kitaip negu iki šiol?

Valstybės tarnyba – ne pats geidžiamiausias darbdavys

Būtume neteisūs, jeigu tvirtintume, kad neigiama nuomonė apie valstybės tarnautojus ir pačią valstybės tarnybą yra vyraujanti – juk  konkursuose į laisvas darbo vietas šiame sektoriuje dalyvauja nemažai žmonių.

Kita vertus, tendencijos ekonomikos pakilimo ir sunkmečio laikotarpiu akivaizdžiai skiriasi. Valstybės tarnybos departamento (VTD) prie VRM duomenimis, pernai konkurse į valstybės tarnautojo vietą vidutiniškai dalyvavo 5 pretendentai, o 2008 m. tik 3.

Pretendentų užimti įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų, padalinių vadovų pareigas skaičius per pastaruosius trejus metus beveik nesikeitė, o štai pageidaujančių įsidarbinti specialistais  (vyriausiuoju specialistu, specialistu, vyresniuoju specialistu – red. past.) skaičius sunkmečiu išaugo. Galima spėti, kad per krizę valstybės tarnyba vieniems atrodė stabilesnė, kitus viliojo ne taip smarkiai sumenkęs atlyginimas, treti jau buvo likę be darbo.

Vidutinis pretendentų skaičių konkursuose į valstybės tarnautojo pareigas (pagal pareigas)

Tarp pretendentų tapti valstybės tarnautojais vienos institucijos itin populiarios, kitose konkurso beveik nebūna. Kas tai lemia – itin dideli reikalavimai nuomonė, kad kai kurios vietos jau pažadėtos ar dar kas – galima  tik spėlioti.

Vidutinis pretendentų skaičius konkursuose 2010 metais

Vis dėlto net ir sunkmečiu valstybės institucijos nebuvo itin geidžiamas darbdavys. Tiesa, prastėjant situacijai darbo rinkoje, mažėjo ir neįvykusių konkursų.

Dažniausiai nurodoma konkursų neįvykimo priežastis – nebuvo pretendentų.  VRM Protokolo ir viešųjų ryšių skyriaus pateiktoje lentelėje matyti, kad dalis konkursų neįvyko ir dėl to, jog pretendentai neatitiko keliamų reikalavimų arba nebuvo tinkamai pasirengę – nė vienas konkurso dalyvis nesurinko reikiamo balų skaičiaus ir neįveikė testo barjero.

Neįvykusių konkursų skaičius ir priežastys (2008-2010 m., VRM duomenys)

VRM duomenys apie konkursus į valstybės  tarnybą (VRM  lentelė)

Konkursų dalyvių patirtis: iškalti įstatymus mintinai

Kai kuriuos šios lentelės skaičius paaiškinti gana paprasta: potencialių pretendentų konkursas paprasčiausiai nesudomino, o tie, kurie norėjo pretenduoti, buvo netinkamo išsilavinimo ar,  pavyzdžiui, neturėjo reikiamos darbo patirties. Bet tai, kad nė vienas pretendentas nesurinko reikiamo balų skaičiaus, visai nereiškia, jog konkurse dalyvavo visiški neišmanėliai. Jų dalyviai teigia, jog profesinės žinios ir kompetencija nedaug telėmė.

„Dalyvavau konkurse užimti vyriausiojo specialisto vietą vienai ministerijai pavaldžioje institucijoje 2011 metų balandį. Tuo metu darbovietėje, kurioje dirbau, dėl krizės buvo susiklosčiusi labai įtempta padėtis, o mano atlyginimas labai sumažėjęs. Įsidarbinusi toje institucijoje, būčiau gavusi 4-5 šimtais litų daugiau“, – atviravo M. J.

Moteris prisipažino anksčiau jau dirbusi „valdiškame“ darbe (tik išėjusi anksčiau, negu buvo suformuotas vadinamasis valstybės tarnautojų rezervas; esantys jo sąrašuose gali būti pakviesti grįžti ir be konkurso – red. past.), todėl būsimo darbo pobūdis jai buvo gerai žinomas, o testui ruošėsi net kelis pusdienius.

„Bet man vis tiek nepasisekė. Klausimai, kurie bendri visiems, pretenduojantiems dirbti valstybės tarnyboje, gal ir negali būti kitokie. Tačiau tie klausimai, kuriuos pretendentams parengia priimanti institucija, tikrai galėtų būti konkretesni. Atsakymai turėtų atskleisti ne kandidatuojančio atminties galimybes iškalti mintinai, kam taikomas kurio nors įstatymo N straipsnio Z punktas, bet jo mąstymą, patirtį ir bent minimalias tos srities žinias“, – dalijosi mintimis M. J.

Anot moters, ją nurungė visai patirties neturinti, tačiau neseniai egzaminus aukštojoje mokykloje laikiusi ir todėl įstatymus kone mintinai mokanti mergina.

Kitos Balsas.lt pašnekovės prisiminė, kaip vyko konkursai į valstybės tarnybą prieš kelerius metus ir dabar.

„Priėmimo tvarka jau tiek kartų keitėsi, ir vis tiek tas pats. Dalyvavau prieš dešimt metų, kai dar nebuvo tų visiems bendrai pateikiamų klausimų, ir likau už borto, dalyvavau pernai ir vėl nepasisekė. Gal buvo kažkas, kas turėjo laimėti?“, – svarstė Ingrida K.

Tačiau anot Astos V., laimėti „atėjus iš gatvės“ tikrai buvo galima.

„Negaliu tvirtinti, kad į vietą, kurioje dirbu apie trejus metus, nebuvo niekas numatytas. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad lyg ir buvo tas „sutartasis“ ar tiesiog iš pretendentų anketų „nusižiūrėtasis“, bet pasisekė man. Bet dirbti nebuvo lengva“, – pasakojo ji.

,,Dabar tvarka vėl šiek tiek keičiasi. Gal ji ir padės atrinkti tinkamiausius, bet kol pati neišbandžiau, negaliu pasakyti, ar tie pokyčiai į gera“, – sakė M. J., besirengianti naujam konkursui.

Kiek valdininkų reikia „išsivaikštančiai Lietuvai“? I d.,  II d.