Kas pastaraisiais metais darė didžiausią įtaką pasaulio ekonominei politikai? Kiek pamąstę ekonomistai prisimintų 1946 metais mirusį Johną Meynardą Keynesą, tapusį politikų vedliu, šiems kovojant su didžiausiu ekonomikos nuosmukiu nuo depresijos laikų.
Intelektuali J.M.Keyneso sistema, kur visa persmelkiantis netikrumas neišvengiamai veda prie neadekvačios paklausos, šiuo metu yra aktualesnė nei bet kada anksčiau. J.M.Keynesas parodė, kad, priešingai, nei mano klasikiniai ekonomistai, pasiūla ne visada sukuria paklausą ir vyriausybėms reikia įsikišti siekiant išvengti nepakankamos darbo pasiūlos. Kita J.M.Keyneso įžvalga - ekonomikos nestabilumo pagrindinė priežastis. Tai netikrumas, paaiškinantis, kodėl žmonės kaupia grynuosius pinigus, kodėl investicijos nepastovios ir finansų rinkos iš prigimties nestabilios.
Vienur teisus, kitur ne
"Šiuolaikinė krizė rodo, kad Keynesas buvo teisus", - tvirtina Nobelio premijos laureatas George'as Akerlofas, taip išreikšdamas daugumos ekonomistų nuomonę. Jis primena, kad svarbiausiame J.M.Keyneso veikale "Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija" (1936 m.) teigiama, jog ilgalaikio nedarbo priežastis - mažėjantis kapitalo pelningumas. Tačiau šiandien ir greičiausiai ateityje kapitalo pelningumas dėl įvairių priežasčių bus gerokai mažesnis nei XIX amžiuje. Kai kapitalo pelningumas didelis, atsiranda daug investuotojų ir nedarbo šmėkla dingsta.
Tačiau yra ir J.M.Keyneso priešininkų. Tiubingeno universiteto profesorius Joachimas Starbatty mano, kad Pietryčių Azijos vystymasis ir nacionalinės ekonomikos vartojimo alkis tarsi rodo, kad J.M.Keyneso "Bendroji teorija" netinka šių laikų ekonomikos politikai. Nors neginčytina, kad antrajai ūkio krizei būdingas paklausos sunykimas pasaulio mastu, tai neturi nieko bendra su J.M.Keyneso nepakankamo užimtumo atsiradimo analize, pagal kurią žmonės per daug taupo ir per mažai investuoja. Priešingai, šios krizės kvintesencija - žmonės gyveno ne pagal savo galimybes. Buvo dirbtinai palaikoma maža palūkanų norma, o komerciniai bankai siūlė kreditus nepamatuotomis sąlygomis, todėl buvo sužlugdytas bendrasis ūkio augimas ir išpūsti "burbulai". Ekonomistas F.B. von Hayekas išskiria kelis 1989-1990 metais išpūstus "burbulus":
* Japonijos nekilnojamojo turto ir akcijų burbulas, atsiradęs dėl Japonijos banko pigių kreditų spaudžiant JAV vyriausybei, kuri siekė išgelbėti dolerį nuo tolesnio kritimo;
* Pietryčių Azijos burbulas - palaikomas Japonijos banko pigių kreditų;
* naujosios ekonomikos burbulas JAV ir Europos Sąjungos periferijoje - susidaręs dėl JAV ir Europos centrinio banko pigių kreditų politikos.
Kol nekilnojamojo turto kainos JAV kilo, pasaulio tvarka buvo stabili. Jungtinėse Valstijose investuotojai ir nekilnojamojo turto savininkai lobo, prasiskolindavo, vartojo, naudojo Kinijos ir Japonijos pajėgumus. Visi buvo patenkinti, kol prieš dvejus metus krito nekilnojamojo turto kaina. Per vieną naktį dideles palūkanas garantavę vertybiniai popieriai virto šiukšlėmis. Tad antroji pasaulinė ekonomikos krizė vyko ne pagal J.M.Keyneso analizės schemą.
Protekcionizmas ir manipuliavimas valiuta
Kurios iš keturių J.M.Keyneso išskirtų pagrindinių problemų - valstybės deficitinių išlaidų, protekcionizmo, įmonių eksploatacinių išlaidų atsparumo ir pigių kreditų politikos - tinka dabartinei krizei?
"Bendrojoje teorijoje" J.M.Keynesas rašo, kad nacionalinės ekonomikos santaupas galima naudoti spragoms kamšyti ir taip didinti žmonių užimtumą bei realius nacionalinius naudingų prekių bei paslaugų dividendus, nors galima sugalvoti ir prasmingesnės veiklos. Svarbiausia suprasti, nuo ko priklauso paklausa.
Šalys, kurios anksčiau orientavosi į eksportą, nukentėjo, nes sumažėjo užsienio investicijų paklausa. Esant tokiai padėčiai didinti paklausą neracionalu, nes šalies viduje dažniausiai laimi statybų pramonė. Nuo pasaulinės krizės ji mažai nukentėjo, atvirkščiai, net pasipelnė.
Visame pasaulyje mažinamos palūkanos ir infliacijos baimė dėl didėjančio valstybės prasiskolinimo verčia žmones rinktis materialines vertybes. Vokietijoje nekilnojamasis turtas ilgai buvo nepaklausi prekė, tačiau šiuo metu jo perkama vis daugiau. Todėl ir atlyginimai statybose 2009 ir 2010 metais išaugs 2,3 procento. Tai didžiausias pastarųjų metų realių pajamų padidėjimas.
Iš pirmosios pasaulinės ekonomikos krizės politikai pasimokė, kad protekcionizmas niekam nepadeda, o tik visiems kenkia. Išanalizavęs šį reiškinį J.M.Keynesas padarė išvadą, kad nors vyraujant protekcionizmui ištekliai naudojami neoptimaliai, tai geriau nei jų visai nenaudoti. Bet jei taip mąstytų visos vyriausybės, kai kuriose šalyse kiltų grėsmė darbo vietoms. Politikai linkę saugoti savo šalies ūkį, nors viešai skelbia "gerovės per laisvą pasaulinę prekybą" šūkį. Valstybės pagalba įmonei, kuri turėtų skelbti bankrotą, yra paslėptas protekcionizmas. Vis daugiau pasitaikys ir valiutos kurso manipuliacijų. Tą jau daro Kinija, nuo krizės pradžios kelianti juanio kursą dolerio atžvilgiu.
Stengiantis įveikti krizę svarbiausia išlaikyti įmones. Apie tai prasidėjus ano meto krizei ir kalbėjo J.M.Keynesas. Mažėjant paklausai, smunka įmonių apyvarta ir joms sunku laikytis sutartinių įsipareigojimų, pirmiausia, mokėti nustatytus atlyginimus bei grąžinti kreditus bankams. Norėdamos išlaikyti klientus, įmonės priverstos mažinti savo produkcijos kainas.
Turint didelį nuosavą kapitalą apyvartos smukimą tam tikrą laiką galima kompensuoti. Nors šiuo atveju lengviau grąžinti kreditus, įmonėms dažnai tenka paversti turtą apyvartinėmis lėšomis, kad galėtų vykdyti savo įsipareigojimus.
Infliacija ar defliacija?
Viską lemia ekonominė-politinė įmonių tarpusavio kova. Tačiau daugumai politikų ir ekonomistų mielesnė infliacija nei defliacija. Bet jei ims smarkiai didėti infliacijos tempai ir ji persiris per 5 proc. ribą, investuotojai atsisakys valstybės paskolų, kurios anksčiau buvo laikomos "paskutine patikima priebėga", o palūkanos šoks aukštyn. Tokioje situacijoje bet kuris centrinis bankas bus bejėgis, ir pavojingiausias valstybės paskolų burbulas sprogs. Visos institucijos ir taupūs žmonės, patikėję valstybei pinigus, praras bent dalį savo turto. Tačiau kad burbulas sprogtų, turi gerokai pakilti kainos. Viską lemia investuotojų lūkesčiai. Jei jie, nujausdami infliaciją, atsisakys valstybės paskolų, palūkanos taip pat šaus aukštyn.
Todėl J.M.Keynesas geresne išeitimi laikė defliaciją, o ne infliaciją. "Leninas aiškino, kad geriausias būdas kapitalistinei sistemai sugriauti - panaikinti valiutą. Išliekant infliacijai vyriausybės galėtų nepastebimai perimti žymią savo pavaldinių turto dalį. Nėra geresnės ir patikimesnės priemonės esamiems visuomenės pamatams apversti kaip pinigų panaikinimas. Šis procesas visas slaptas ekonomikos jėgas priverstų tarnauti griovimui ir niekas šito nepastebėtų", - rašė vienas garsiausių XX amžiaus ekonomistų.
Parengė Rima KRUPENKAITĖ
