Praėjusį penktadienį Šiaulių universiteto Švietimo ir mokslo ministerijai išsiųsti ketinimų protokolai dėl valstybės tikslinio 15 studijų programų finansavimo, tai yra, dėl 166 studentų krepšelių, yra visiškai įslaptinti arba nieko verti.
Tokias prielaidas galima daryti po savaitės pastangų tuos protokolus išvysti. O gauta informacija tik sustiprino nuomonę, kad universitetas rado būdą, kaip apmauti Švietimo ir mokslo ministeriją, o už gautus milijonus gausinti „tikslinių“ bedarbių būrį.
Universitetas tikisi 166 tikslinių krepšelių
Kaip jau buvo rašyta, rektorius Vidas Lauruška praėjusį penktadienį spaudos konferencijoje informavo, kad Šiaulių universitetas pasirašė ketinimo protokolus dėl tikslinio studijų finansavimo su 41 privačia įmone ir 22 viešojo sektoriaus subjektais.
Protokoluose buvę įrašyta, kad universitetas priimtų ir parengtų atitinkamus specialistus, o darbdaviai įsipareigotų juos, studijas baigusius, įdarbinti ne trumpesniam nei 3–ejų metų laikotarpiui, o privataus sektoriaus subjektai dar ir sumokėtų 20 procentų tikslinių studijų vietų kainos.
Spaudos konferencijoje dalyvavusiems žurnalistams buvo išdalyti ir lapeliai, kur juodu ant balto buvo surašyta, kokioms studijų programoms prašoma to tikslinio finansavimo ir kiek protokolų pasirašyta su viešuoju ir privačiu sektoriumi. Spaudos konferencijoje išvardyti keli privatūs subjektai, su kuriais pasirašytos sutartys, o apie viešuosius pasakyta tik tiek, kad sutartys dėl 74 krepšelių pasirašytos su visomis septyniomis Šiaulių regiono savivaldybėmis, taip pat su Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Telšių, Skuodo, Panevėžio, Biržų savivaldybėmis.
Kadangi universiteto pateikta lentelė rodė, kad su viešuoju sektoriumi sutartys sudarytos daugiausia dėl pedagogų (kūno kultūra, neformalus ugdymas ir etika, lietuvių filologija, istorija, specialioji pedagogika ir t. t.) rengimo, kilo natūralus klausimas, kodėl savivaldybės pasirašinėja tokias sutartis, jei mokinių skaičius mažėja, o mokyklos uždaromos.
Ar savivaldybių vadovaujantys darbuotojai tai daro tik iš draugiškumo universitetui ir visai nesiruošia tų ketinimų vykdyti, ar todėl, kad neskaičiuoja mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, nes 74 specialistų parengimas per ketverius mokslo metus mažų mažiausiai atsieis apie pusantro milijono litų iš mūsų kišenių.
Apie tai ir buvo parašyta praėjusio šeštadienio dienraščio „Šiaulių naujienos“ straipsnyje „Universiteto „tikslinis“ akibrokštas mokesčių mokėtojams“, o atsakymų į iškilusius klausimus nuspręsta pradėti ieškoti pirmadienį.
Į bedarbių mokytojų armiją – 74 rekrūtai
Buvo tikimasi vienos iš keturiolikos savivaldybių, pavyzdžiui, Šiaulių miesto – ketinimų protokolus pasirašiusio asmens paklausti, pagal kokias astrologų, numerologų ar kokių ten kitų būrėjų prognozes nuspręsta, kad po ketverių metų miesto mokymo įstaigose reikės būtent tiek ir tokių specialybių mokytojų, ir ar ketverius metus, kol „sutartiniai“ studentai baigs mokslus, darbo vietos jiems bus neužimtos išlaikomos, ar tik atėjus įdarbinimo metui specialiai įkuriamos.
Nors gal šie klausimai ir sarkastiški, tačiau kaip kitaip juos formuluoti, kai pirmadienį Šiaulių teritorinė darbo birža pateikė tokius duomenis – įregistruoti 276 asmenys, pageidaujantys dirbti mokytojais: 43 pradinio ugdymo, 30 dailės, 28 kūno kultūros mokytojai, 36 socialiniai pedagogai.
O kur dar pedagogai, ieškantys mokytojo darbo internetu, pagal skelbimus, per draugus, gimines. Kur mokytojai, iš bėdos susiradę kokį darbelį ir siuntinėjantys CV visais įmanomais adresais.
Be to, drąsiai prie darbo biržoje įregistruotų mokytojų galima pridėti Šiaulių miesto mokyklų tinklo optimizavimo aukas: juk iki 2015 metų turėtų visos šešios pradinės ir, ko gero, kelios pagrindinės (progimnazijos) būti prijungtos–sujungtos, nes mokinių skaičius kasmet mieste sumažėja bent viena didele mokykla.
Kiek gali atsirasti optimizavimo aukų – bedarbių mokytojų, leidžia nuspėti jungiamos prie Salduvės progimnazijos Dubijos pagrindinės mokyklos direktorės Dainės Bagdonaitės šios savaitės skaičiavimai.
Dabar Dubijos pagrindinėje dirba 43 pedagogai, septyniems iš kurių darbas šioje mokykloje nėra pagrindinis, tad sujungimo–prijungimo prie Salduvės progimnazijos atveju, direktorė sako, teksią atleisti iš darbo ne tik septynis antraeilininkus, bet ir penkiolika pirmaeilinininkų, kiekvienam išmokant išeitines.
Taigi tikėtina, kad ir kitų optimizuotų mokyklų pusė mokytojų taps bedarbiais.
O jei dar pripliusuosime prie darbo biržos klientų mokytojų ir ketverių metų Šiaulių universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų absolventus edukologus, gaunasi tokia armija bedarbių, kad nebeįmanoma suvokti, kuo tie 74 „sutartiniai“ studentai po ketverių metų bus geresni, kad jiems jau dabar garantuojamos darbo vietos.
Protokolai ministerijoje, spaudos atstovai nežinioje
Taigi kad viso to paklaustume, tereikėjo tik sužinoti, kas iš Šiaulių miesto savivaldybės ir kokius protokolus su universitetu pasirašė. Dėl to pagal įprastą tvarką kreipėmės į miesto Savivaldybės atstovą spaudai.
Kaip tyčia, pirmadienį ir antradienį patyrusią atstovę spaudai vadavo kita darbuotoja, kuri ketinimų protokolų Savivaldybėje taip ir nesurado, tad pasirodė, kad bus daug paprasčiau viską sužinoti tiesiai – Šiaulių universitete.
Ir čia prasidėjo, labai švelniai pasakius, keistenybės: universiteto Ryšių su visuomene tarnybos direktorė Irena Baliulė į klausimą, kiek ir kokias studijas baigusių asmenų pagal pasirašytą ketinimų protokolą ketina įdarbinti miesto Savivaldybė, elektroniniu paštu atsakė, kad apie viską jau informuota penktadienį įvykusioje spaudos konferencijoje, o studijų prorektorius Juozas Pabrėža telefonu atsakė, kad visi ketinimų protokolai išvežti į Švietimo ir mokslo ministeriją – sau, girdi, nieko nepasilikę, tad nieko apie miesto valdžios ketinimus pasakyti ir negalįs. Iš universiteto rektoriaus V. Lauruškos irgi nepavyko nieko sužinoti, nes jis išvyko į komandiruotę.
Na, gal skubėjo universitetas ir todėl protokolų kopijų nepasidarė – juk ne juokas praktiškai per dvi savaites pasirašyti 166 protokolus ir ministrui išvežti. Todėl beliko sulaukti, kada į darbą sugrįš patyrusioji Savivaldybės spaudos atstovė Jūratė Rauduvienė – toji jau tikrai žinos, kaip ir kur surasti paslaptinguosius protokolus.
Tačiau nesurado, nors buvo prašyta ir žodžiu, ir raštu! Net susidarė įspūdis, kad apskritai Jūratė Rauduvienė apie tokių protokolų pasirašymą nė girdėti nebuvo girdėjusi. Tačiau vis tiek ieškojo. Ieškojo trečiadienį, ieškojo ketvirtadienį...
O kuo toliau, tuo labiau redakcijoje tvirtėjo įsitikinimas, kad miesto Savivaldybės ir Šiaulių universiteto pasirašyti ketinimų protokolai yra griežčiausiai įslaptinti it kosminių palydovų brėžiniai, nes kitaip apie juos kažką turėtų žinoti abiejų institucijų spaudos atstovai, o prorektoriui būtų buvę leista pasidaryti jų kopijas.
Ir kai jau rankos buvo beveik nuleistos, kažkaip pati savaime atsivėrė monitoriaus ekrane Šiaulių rajono savivaldybės svetainė, o joje – žinia, kad Šiaulių rajono savivaldybės meras su universiteto rektoriumi pasirašė ketinimų protokolą, kuriuo „įsipareigojo įdarbinti po vieną neformaliojo ugdymo ir etikos, lietuvių filologijos, specialiosios pedagogikos ir viešojo administravimo studijas baigusį asmenį, prieš tai pasirašius trišalę studijų tikslinio finansavimo sutartį“.
„Žiauri“ sankcija už nevykdymą
Ir tada pasidarė aišku, kad Šiaulių universiteto su keturiolika savivaldybių ir kitais „subjektais“ pasirašytus ketinimų protokolus bandyta įslaptinti ne tik nuo žiniasklaidos atstovų, bet ir nuo visų mokesčių mokėtojų.
Nes kas dabar galėtų paneigti, kad šiame tiksliniame finansavime Šiaulių universitetas atrado aukso gyslą, kasmet galinčią duoti nuo 1,5 iki dievaižin kelių milijonų litų studentų krepšeliais.
Juolab kad savivaldybių (viešasis sektorius!) vadai ketinimų protokolus gali pasirašinėti lengva ranka, nes jei jų nevykdys, tai pagal 4.2 punktą negalės „ketverius metus iš eilės dalyvauti konkurse ar rekomenduoti dėl dalyvavimo konkurse studijų programos tiksliniam finansavimui“.
Nes ar ne dėl šios „žiaurios“ sankcijos ir dėl to, kad „konkursas studijų programos tiksliniam finansavimui“ taip ir nebuvo paskelbtas, ketinimų protokolus ir norėta užslaptinti?
O ar neatsitiks taip, kad po ketverių metų, kai mokslus baigs pirmoji „tikslinių„ bedarbių laida, savivaldybės, jų neįdarbinusios, galės pasirašinėti naujus protokolus – naujiems studijų krepšeliams, nes sutartyje numatytas ketverių metų „bausmės“ terminas bus pasibaigęs.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
