Vaikystėje visi norėjo būti herojais arba bent jau apie juos svajojo. Net ir užaugę dauguma atminties kertelėje išsaugo savo slaptus norus daryti žygdarbius arba tiesiog saugiai būti po didvyrio sparneliu.
Sovietmečiu dauguma berniukų norėjo būti kosmonautais, vėliau – policininkais, gaisrininkais, lakūnais, kariūnais... Vis dėlto suaugę ne visi pasirenka šias profesijas – galbūt įvertina jų kainą.
Pasidomėti kiek kainuoja tapti ir būti šių laikų herojumi nusprendėme ir mes. Įvertinome investicijas į studijas, po jų gaunamą darbo užmokestį, riziką, išėjimą į pensiją ir jos finansinę pusę.
Policininkas – bene dažniausiai sutinkama „herojaus“ profesija. Mykolo Romerio universitete Teisės ir policijos veiklos programos studijų kaina vieneriems metams siekia 4 tūkst. 500 litų. Tačiau tai tik bakalauras. Norintiems magistro laipsnio reikės dar kelerius metus sukrapštyti po 3 tūkst. 315 litų. Deja, nemaža studijų kaina nereiškia, kad pabaigus mokslus laukia toks pat geras atlyginimas. Lietuvoje paprasti policijos pareigūnai (neužimantys vadovaujančio posto) negauna nė 1,5 tūkst. litų. Vienintelis pliusas, kuriuo gali pasinaudoti policijos pareigūnas – tai po 20 tarnybos metų išeiti į pensiją. Kitas klausimas –ar verta džiaugtis, gaunant 500-800 litų pensiją? Šiuo atveju suktis gali darbštuoliai, nesėdintys rankų sudėję ir susirandantys kitą pelningą pragyvenimo šaltinį. Nereikia pamiršti ir rizikos, patiriamos šiame darbe. Priklausomai nuo atliekamų pareigų policininko visuomet tyko pavojus būti sužeistam, užpultam ar bent jau apspjaudytam. Juo labiau, kad pasitikėjimas policininkais šalyje nesiekia aukštumų. Naujausiais rinkos tyrimų „Vilmorus“ duomenimis, Lietuvoje policija šiuo metu pasitiki 33,9 proc. gyventojų, nepasitiki – 28,2 proc. piliečių.
Kitas herojus – ugniagesys gelbėtojas – tikras didvyris, gelbstintis ne tik namus nuo liepsnų, bet ir žmonių gyvybes. Vis dėlto tam aukštojo išsilavinimo visai nereikia. Užtenka pabaigti vidurinę mokyklą, kišenėje turėti 803 litus ir galėsite mokytis specialioje mokykloje, kur per 4 savaites įgysite pirmo lygio profesinę kvalifikaciją. Kasdien gesindamas ugnį šis herojus per mėnesį užsidirba apytikriai nuo 1 tūkst. litų (su rangu didėja ir suma, kas mėnesį įkrentanti į sąskaitą banke). Pensija nėra ankstyva – priklausomai nuo statuso, ugniagesiai gelbėtojai gali eiti užtarnauto poilsio nuo 50 arba nuo 62,5 metų. Deja, ji nedidelė, tačiau nereikėtų pamiršti ir fakto, kad ugniagesiai gelbėtojai pensijos gali ir nesulaukti kasdien lakstydami po ugnį ir degančius pastatus. Vis dėlto bent jau tarpusavyje jie gali pasidžiaugti, kad būtent šia institucija Lietuvoje labiausiai pasitikima – pasitikėjimą ja rodo 86,9 proc. lietuvių, nepasitikėjimą – 2 proc. piliečių.
Lakūnas gal ir nepasižymi didvyriškumu, tačiau herojiškumo jis turi – juk pilotuoti lėktuvą ir skraidinti keleivius – didelė atsakomybė. Kaip skelbia pilotų mokyklos, svarbiausia čia – turėti daug noro mokytis. Apie pinigus dažniausiai nutylima. Ir ne veltui. Ko gero, daugeliui dingtų noras mokytis, sužinojus, kad siekiant gauti bakalauro laipsnį, kas užtrunka 4 metus, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio Aviacijos institute reikia per vienerius metus sumokėti po 7 tūkst. 638 litus. Už Orlaivių pilotavimo magistro studijas, trunkančias 5 metus, kasmet teks pakloti dar daugiau – po 18 tūkst. 162 litus. Atlyginimai ne mažiau įspūdingi nei investicijos į mokslą. Pirmasis orlaivio pilotas, priklausomai nuo pilotuojamo lėktuvo, gauna 8 -11 tūkst. litų atlygį per mėnesį. Beje, skirtingai nei tarnaudamas policijoje, skraidydamas padangėmis anksti nepasensi.: komercinių lėktuvų pilotai į pensiją išleidžiami sulaukę 60-ies. Reikėtų paminėti, kad , ko gero, didžiausias minusas būnant lakūnu yra tas, kad reikia turėti nepriekaištingą sveikatą.
Karys – dažno jaunuolio pasirenkama profesija. Ir ne veltui. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnams studijos nekainuoja – studijų metu jie yra visiškai išlaikomi valstybės. Studentai aprūpinami gyvenamąja patalpa Akademijos kareivinėse, maistu, apranga, privalomai draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Jų sveikatos priežiūra finansuojama valstybės biudžeto lėšomis. Negana to, visiems kariūnams kiekvieną mėnesį mokama stipendija, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į reitingą, karo tarnybos stažą ir praėjusio semestro rezultatus, todėl išmokų dydžiai yra nevienodi: jie svyruoja nuo 130 iki 585 litų. Vis dėlto stojant į karo akademiją taip pat kaip ir lakūnui reikia turėti stiprią sveikatą. Tiesa, kaip ir policininkams užtenka tos sveikatos turėti kelis dešimtmečius – vėliau laukia pensija. Pensija karininkui skaičiuojama pagal penkerių paeiliui ištarnautų metų vidutinį atlyginimą. O uždirba kariai visai nemažai – žemiausio rango karys per mėnesį gauna po 1 tūkst. 800 litų. Pasitiki kariuomene Lietuvoje 53,1 proc. gyventojų, o nepasitikėjimą rodo 10,4 proc. „Vilmorus“ apklaustųjų.
Didvyrius galima vardinti ir vardinti, juk ir žiemą smėlį kiemuose barstantis kiemsargis ar vėluojantį keleivį į oro uostą vežantis taksistas tam tikra prasme yra herojai. Tačiau apibendrinant aptartas herojiškas profesijas galima daryti išvadą, kad finansiškai labiausiai apsimoka būti kariūnu: čia nereikia investicijų, tačiau pajamos nemenkos. Žinoma, turint pakankami lėšų ir noro, patraukli ir lakūno profesija, ypač galvoje turint ateities perspektyvas. Labiausiai nepasisekė, o gal tiksliau reikėtų sakyti, kad Lietuvoje nevertinami, didžiausi herojai – dažniausiai parodantys ką moka policijos pareigūnai ir ugniagesiai.
