„Gimtadienių niekas nešvenčia tris kartus per metus, ir valstybei savo gimtadienį švęsti triskart yra keistoka – taip LŽ teigė Vilniaus licėjaus direktorius, istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius.
Istoriko nuomone, išgyvename „kvailus ir maitojančius“ laikus, kai jaunuomenę neigiamai veikia bloga politinė aplinka, o nesibaigiančios reformos išsekino mokyklą, kuriai primetama nesibaigianti kaita. Anot S.Jurkevičiaus, sovietmečiu lietuvių tauta įrodė esanti gera vykdytoja, bet kai reikia galvoti savo galva, atsiranda daugybė problemų. Tapę Europos Sąjungos nariais, taikome mechaniškai įvairių valstybių patirtį, nesusimąstydami, ar ji tikrai tinka Lietuvai. Vis dėlto, nors periodas sunkus, S.Jurkevičiaus įsitikinimu, turėtume įveikti šį sunkų metą sustiprėję ir nepraradę tautinės savasties.
- Kokią prasmę Jums turi Liepos 6-oji – Valstybės diena?
- Esu tradicijos žmogus ir sunkiai priimu naujoves. Visos šventės į mūsų gyvenimą turi ateiti natūraliai, pamažu. Liepos 6-oji – nauja šventė, neturinti ryškios tradicijos mūsų gyvenime. Antai Vasario 16-ąją ir net Kovo 11-ąją jaučiame, išgyvename. O Liepos 6-oji man atrodo šiek tiek dirbtinė.
Juk būta ir diskusijų – ar tai tikra Mindaugo karūnavimo data? Gal įsivėlė klaida? Kai kurie istorikai sako, kad Mindaugo karūnavimas, tikėtina, vyko kitą dieną. Manau, valstybinės šventės neturėtų kelti jokių abejonių, ir dėl jų turi būti visuomenės sutarimas. O Liepos 6-oji – netradicinė, tęstinumo neturinti šventė: tarpukario Lietuvoje ji nebuvo švenčiama. „Iš viršaus“ nuleistos šventės nebūna vidujai išgyvenamos.
- Jūsų nuomone, Liepos 6-oji Jums atrodo esanti perteklinė šventė šalia Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios?
- Apskritai mes turime ir perteklinių švenčių, ir perteklinių atmintinų dienų. Mano vertinimu, tai – dėl sumaišties galvose. Nėra vienos krypties: švenčiame ir „raudonas“, ir „neraudonas“, ir katalikiškas šventes. Esame pasirengę švęsti viską. Nėra aiškios valstybės pozicijos.
Kiek galima švęsti valstybingumą? Juk nenormalu būtų žmogui savo gimtadienį švęsti tris kartus per metus. Draugai nesuprastų. Svarbiausia valstybingumui diena, manau, yra Vasario 16-oji; po to, kaip minėtina diena, galėtų būti Kovo 11-oji. Valstybė turėtų turėti vieną savo šventę; galbūt – dvi; bet tikrai ne tris,” – teigia istorikas.
Negaliu sutikti. Valstybės istorija yra tokia, kokia yra. Jei Anglijoje niekas nedrįso išsilaipinti nuo Vilhelmo užkariautojo laikų – situacija viena. Švęsti nepriklausomybės dienos nereikia visai. Bet ką daryti, jei tęstinumas imdavo ir nutrūkdavo? Valstybės istorija, visgi, yra šis tas daugiau, nei vieno žmogaus biografija.
Su kovo 11-ąją daugumą mūsų sieja emocinis ryšys. Vasario 16-oji – diena, kai Lietuvos Tarybon susibūrę intelektualai vėl sulipdė tautą ir valstybę beveik iš molio. Tačiau tie vasario 16-osios “keramikai” rėmėsi poros dešimtmečių įdirbiu, kuris buvo daromas tikrai mėginant žvelgti gilyn – į tos pačios liepos 6-osios pusę, nors jos ir neminint. Man kur kas labiau dirbtina atrodo tai, kad ant Lietuvos piniginių ženklų vietos neatsirado nei vienam kunigaikščiui. Jei istorikas teigia, kad viskas, kas siekia senesnius, nei Vincą Kudirką ir Joną Basanavičių menančius laikus, yra dirbtina, tai, anot jo koncepcijos, lietuvybės ir Lietuvos istorijos pradžia yra tik XIX a. antroji pusė? Tokios neapykantos savo senajai monarchijai nesumąstė net revoliucingi prancūzai, nukapoję tiems monarchams galvas. Sutinku, kad Lietuva yra keista respublika – šlovinanti monarcho karūnavimo datą. Bet jai vis geriau, nei Rusijai, kuri švenčia savo nepriklausomybę nuo buvusių kolonijų. Ir tai ne nuo visų 
.
