Žurnalo „Moters savaitė“ konkurso nugalėtojos Rimos Vaniarchinos gyvenimo istorija, parašyta jos pačios.
Perėjusi ugnį
Liepsna supleškino puoselėtus planus, bet nesunaikino tikėjimo savimi. Nebijau, kad mane, pasakojančią savo istoriją, kas nors atpažins, neketinu slėptis, tai mano maža išpažintis. Didžiausių mano nelaimių priežastimi tapo ugnis.
Nelaimės pasekmės išmokė jautriai išgyventi laimės akimirkas ir mėgautis gyvenimu. Jei ne ugnis, gal viskas mano gyvenime būtų kitaip? Bet kam svarstyti: kas būtų, jei nutiktų… Kai užklumpa nelaimė, supranti, kad kivirčas su draugais ar žlugęs planas studijuoti nėra pasaulio pabaiga. Įvyksta daug skaudesnių dalykų ir stiprūs žmonės juos ištveria.
Oranžiniai vaistai
Buvau abiturientė. Mokslo metų pabaigoje draugai pakvietė į vestuves. Linksma jose buvo iki nelemtos akimirkos. Ant vaišių stalo atkeliavo dešrelės, kurias užpylus spiritu galima kepti jaunavedžių akivaizdoje. Vienam svečių pasirodė, kad dešrelės kepa per lėtai, todėl be ceremonijų šliukštelėjo spirito į rusenančią ugnelę. Sėdėjau priešais patiekalą, todėl ugnies pliūpsnis griebė veidą. Toliau viskas vyko lyg siaubo filme. Pamenu tarsi per miglą: kažkas šaukia, mane griebia, guldo ant žemės, užmeta kažin ką drėgno ant kūno. Suvokiu, kad tai daroma bandant užgesinti ugnį. Dar minutė ir visiška tyla ausyse.
Atsimerkiau ligoninėje. Skausmas varstė kūną. Nudegė veidas, plaukai, kaklas ir abi rankos iki alkūnių, mat bandžiau apsisaugoti nuo ugnies. Savaime aišku – labiausiai nukentėjo veidas. Kas gydėsi nudegimų žaizdas, gali suprasti, kokį skausmą teko ištverti: ilgai negyjančios žaizdos buvo valomos, perrišamos... Galiausiai manęs laukė odos persodinimo operacija. Labiausia jaudinausi dėl veido: koks jis liks po gydymo? Mačiau apdegusių žmonių. Jų veidai lieka pažymėti dideliais giliais randais. Man tebuvo aštuoniolika metų. Negalėjau susitaikyti, kad atrodysiu baugiai ir aplinkiniai stebeilys į mane. Porą mėnesių praleidau ligoninėje. Nervinausi dėl neišlaikytų abitūros egzaminų (du išlaikiau, buvo likę trys). Planavau studijuoti vokiečių kalbą... Apmaudu, kad žmogus, dėl kurio kaltės įvyko nelaimė, neatsiprašė manęs. Labai ant jo pykau. Gulėdavau ir galvodavau: kodėl būtent man likimas pasiuntė tokį išbandymą. Negalėdavau į save žiūrėti veidrodyje. Jei atvirai, bijojau žiūrėti, nes vietoj odos ant veido matydavau plutą. Oda, ištepta oranžinės spalvos tepalu, priminė susiraukšlėjusį apelsiną. Už palatos lango kvepėjo vasarą, bet į ligoninės kiemą neišeidavau. Bijojau parodyti savo veidą. Draugą, atėjusį manęs aplankyti, išvariau iš palatos. Nenorėjau, kad jis mane tokią matytų. Po nelaimės su juo apskritai nutraukiau ryšius.
Sunkiausiais momentais gelbėdavo sesuo. Ji buvo vienintelis artimas žmogus, gyvenantis Vilniuje. Nors augino pusės metų vaikelį, lankydavo mane ligoninėje kone kasdien. Kalbėdavomės, kol pasijusdavau geriau. Neturėjau jėgų ieškoti paramos, todėl sesuo kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl vaistų kompensacijos. Pamenu kaip šiandien, kad pasibaigus gydymui medikai nuo mano veido tarsi nuėmė kaukę – tai buvo sudegusios odos pluta.
Tiksintys laikrodžiai
Neišlaikiusi abitūros egzaminų negalėjau niekur stoti. Nesmagu. Kita vertus, džiaugiausi, kad likau gyva ir sveika (na, beveik sveika). Reikėjo pinigų pragyventi, todėl pradėjau save drąsinti: ieškok darbo. Sesers vyras pasiūlė padirbėti laikrodininke. Pradžioje maniau, kad tai bus laikinas darbas. Pusmetį buvau meistro mokinė, įgijau šio kruopštaus amato pradmenis. Palaipsniui darbas pradėjo patikti, galų gale į jį pasinėriau ir vis rečiau prisimindavau, kad galiu jį pakeisti kitu. Tiesa, šioks toks apmaudas kirbėjo. Juk ketinau mokytis vokiečių kalbos. Et. Žadėdavau sau: kitais metais tikrai stosiu į universitetą, bet planai atsidėdavo ateičiai, nes reikėjo užsidirbti pinigų. Studijos teliko svajonės.
Darbe susipažinau su būsimuoju vyru. Jis nebuvo gražuolis, bet labai gero būdo. Visada labai norėjau šeimos, todėl netrukus su vaikinu susituokėme. Atrodė, kad gyvenimas pagaliau juda pozityvia linkme: persikelsime į savo butą iš bendrabučio, susilauksime vaikų. Žinojau, kad vyrui mudviejų santuoka antroji, bet argi meilei tai gali būti kliūtis? Gaila, kad neįvertinau tikrųjų kliūčių. Niekas iš vyro pažįstamų neperspėjo, kad jis mėgsta išgerti. Pirmą kartą tai pastebėjau per mudviejų vestuves. Išgėręs kelias taures, jis negalėjo sustoti. Po vestuvių vyras namo negrįžo kelias dienas. Mane apėmė siaubas. Tvardžiausi, nes tikėjau, kad baisiausi gyvenimo išbandymai jau praeityje. Negėręs vyras galėjo tverti kelis mėnesius, bet vos tik paragaudavo taurelę, namų idilė baigdavosi. Kai jam pavykdavo išsikapanoti iš daugiadienių išgertuvių, prisiekinėdavo: daugiau nė lašo. Ir tai tapdavo tiesa keliems mėnesiams – iki kitos taurelės su draugais.
Tikėjau, kad alkoholizmą galime įveikti drauge. Net tėvams apie vyro problemą nepasakojau, nenorėjau, kad jie nervintųsi. Jis nebuvo blogas žmogus. Per dvejus santuokos metus patyrėme gražių akimirkų: iškylų į gamtą ir nuoširdžių pokalbių. Vyras labai norėjo vaikų, bet laimę kaskart užtemdydavo vyro poreikis išgerti. Namai virto kiaulide. Parėjusi iš darbo aptikdavau didžiausią netvarką, alkoholio kvapas tvenkėsi kambariuose. Negana to, vyras ateidavo į mano darbovietę girtas ir kaulydavo pinigų degtinei. Jis niekada nepripažino priklausomybės nuo alkoholio, todėl gydytis atsisakė. Padėti bandė jo mama, dirbusi medike. Kartais, kai jį pasiimdavo išblaivyti į savo namus, likdavau viena. Iki šiol pamenu, kokią palaimą jausdavau atsigulusi į tik ką pakeistą, kvepiančią patalynę.
Meilės suvokimas
„Laukiuosi kūdikio“, – pasakiau savo vyrui. Jis apsidžiaugė. Pamaniau, kad dabar sutuoktinis tikrai pasikeis. Tikėjausi teigiamų emocijų. Veltui... Atėjus laikui gimdyti vyras vėl paskendo alkoholio liūne. Bandydavo kažką pasakyti apie paskutinį kartą, bet negerti nepajėgė. Dieną, kai turėjau važiuoti namo iš gimdymo namų, jo nesulaukiau. Laimingos šeimos klegėjo pro mane su kūdikiais, o aš sėdėjau ir laukiau. Buvo gėda: jis atvažiavo girtas, atnešė kelis suglamžytus drabužius. Jokių gėlių, jokios pagarbos man ar padėkos žodžių ligoninės personalui. Bevažiuojant namo nusipirko dar vieną butelį degtinės. Kai įžengiau į butą, pamačiau išgertuvių pėdsakus: pilni kampai tuščių butelių. Niekada nemaniau, kad naujagimę dukrą teks parsivežti į apšnerkštus namus. Vyras pradėjo nebegrįžti namo, o aš užsisklendžiau, nebendravau su žmonėmis ir niekam nepasakojau, kaip gyvename. Jaučiausi lyg pelkė smegtų po kojom.
Vienąkart po daugiadienių išgertuvių vyras pasijuto blogai. Kaip tik tuo metu mūsų namuose viešėjo anyta. Puoliau skambinti į greitąją pagalbai, bet vyras mirė savo mamos akivaizdoje dar neatvykus medikams. Kai atvažiavo greitoji, maldavau, kad ką nors darytų, bet buvo per vėlu. Anyta dar mirties dieną pasiėmė sūnui priklausiusius daiktus. Man buvo taip bloga, kad negalėjau analizuoti jos elgesio priežasčių. Supratau, kad mylėjau savo vyrą su visais trūkumais, bet meilės neužteko jam išgelbėti.
Likau su trijų mėnesių dukrele ant rankų. Trūko pinigų, negano to, anyta pareikalavo turto dalybų ir grąžinti pinigus, kuriuos mano vyras buvo iš jos pasiskolinęs automobiliui pirkti. Po kelių dienų susirinko visus pačios mums dovanotus daiktus: kilimą, užuolaidas, pagalves. Mano tėvai padėjo išsikapanoti iš finansinių problemų ir palaikė morališkai. Jie priėmė mane su dukrele į savo namus. Tėvams taip pat skaudėjo. Tėtis net pasamprotavo: „Žinok, kad labai sunku vienai auginti dukrą.“ Atsakydavau, kad nesijaučiu nelaiminga, nes turiu dukrą. Ji man suteikia jėgų gyventi.
Pasididžiavimas savimi
Dukrelė augo silpnos sveikatos. Manau, įtakos turėjo mano pašliję nervai nėštumo metu. Kai dukrai suėjo pusantrų metų, nuvedžiau ją į vaikų darželį. Pati išėjau į darbą, nes reikėjo išlaikyti savo mažytę šeimą. Dukra darželyje laukdavo manęs iki vėlumos, kartais rasdavau ją sėdinčią su auklėtoja ištuštėjusiame pastate. Kartą jos sveikata taip sušlubavo, kad iškilo grėsmė gyvybei. Iš sielvarto pati susirgau. Dėl organizmo išsekimo kelis kartus gydžiausi ligoninėje. Tokiais momentais suvokiu, kad man vis dėlto pasisekė – turiu nuostabią šeimą. Mano sesuo su vyru buvo šalia. Jie padėjo ir dėmesiu, ir finansiškai. Dukrelę vesdavo į masažus, mankštą ar polikliniką. Jaučiau, kad dar ne viskas prarasta. Neturiu teisės burnoti dėl likimo – nesu viena ir niekada tokia nebūsiu. Nors buvo išbandymų, gyvenimas siunčia daug laimės akimirkų. Žinojau, kad esu reikalinga dukrai. Norėjau tik vieno – kad ji augtų doru žmogumi, todėl antrą kartą netekėjau. Nuojauta sakė, kad būsimas patėvis nemylės dukrelės, kaip norėčiau. Stengiausi duoti jai viską, kas geriausia.
Dabar gyvenu viena, bet ne vieniša: turiu bičiulių ir labai gerą draugą – bendramintį. Kartu lankomės kino filmuose, koncertuose, keliaujame. Kai atsigręžiu į savo praeitį, suvokiu: jei iškenti visas negandas, gyventi būna labai gera. Šiandien didžiuojuosi, kad patyrusi visus gyvenimo mestus iššūkius nepalūžau.
Tiesa, praėjusių metų pabaigoje likimas man skyrė dar vieną išbandymą – Lietuvą, kartu ir mane, paliko patys artimiausi žmonės – dukra su šeima. Gimus anūkei, skraidžiau kaip ant sparnų. Atrodė, kad mano gyvenimas įgijo naują prasmę. Deja, laimė truko neilgai... Labai sunkiai išgyvenu išsiskyrimą. Vėl pasilikusi viena, pradedu kitokį gyvenimą. Stengiuosi būti linksma, šypsotis, nors kankina beribis mažytės garbanės, saulės spindulėlio – dukrelės – ilgesys.
Rima VANIARCHINA
