Apie tai naujienų portalo tv3.lt aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja du buvę užsienio reikalų ministrai – Audronius Ažubalis ir Linas Linkevičius.
Pone Ažubali, norėčiau pradėti nuo partijų susitarimo dėl užsienio politikos, kuris buvo pradėtas rengti daugiau nei prieš metus, per šį laiką ne kartą keistas, sutrumpintas. Kodėl dėl nacionalinio saugumo ir gynybos susitarėte lengviau, o šio susitarimo priėmimo procesas stringa?
A. Ažubalis: Aš mačiau pirminį susitarimo variantą. Jį sudarė 33 straipsniai, kurie apėmė tiek strateginius užsienio politikos krypčių klausimus, tiek tautinių bendrijų bei naujos lietuvių nacijos tapatybės formavimo klausimus. Dėl viso to partijos turi susitarti.
Neįsivaizduoju, kuri partija be iniciatorių galėtų tam pritarti. Matosi, kad tam tikra politinė jėga bando formuoti bendrą susitarimą pagal savo matymą. Jeigu norima pasiekti bendrą susitarimą, reikia būti kuklesniems, išskirti esminius klausimus, dėl kurių sutariama, o dėl kitų diskutuoti su kolegomis.
Pone Linkevičiau, ar apskritai matote tokio partijų susitarimo prasmę?
L. Linkevičius: <...> Matau didžiulę prasmę, nes toks susitarimas parodytų politinę valią ir tęstinumo įsipareigojimus. Vadinasi, jeigu prasidės reformos, jos bus tęsiamos, nesvarbu, kokios bebūtų skausmingos.
Ilgą laiką rinkimų kampanijose neegzistavo diskusijos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimais. Ginčijomės dėl mokesčių, švietimo, sveikatos, kitų dalykų, jie irgi svarbūs, bet gynyba ir saugumas yra valstybės tęstinumo, gyvybingumo klijai, ties šiais klausimais susitelkdavome. Gaila, bet dabar taip nebėra.
Pone Ažubali, kaip galime vertinti diskusijas dėl vokiečių brigados, kalbant ne tik apie diskusijas tarp jūsų partiečių ir Prezidentūros, bet ir partijos viduje, tarp užsienio reikalų ministro, krašto apsaugos ministro ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko. Visi iš tos pačios partijos, o, atrodo, skirtingais balsais šneka. Kam reikėjo tos viešos diskusijos?
A. Ažubalis: Toks klausimas kyla ir man pačiam. Manau, kad tai buvo nevaisinga diskusija. Galėjo būti žymiai mažiau žodžių, žymiai mažiau teiginių ir rezultatas būtų buvęs ne prastesnis, nes dabar mes žinome, kad vokiečiai turi rimtą nusistatymą būti telkiančia jėga mūsų valstybėje. Mūsų situacija ne tokia kaip Latvijos ar Estijos, kur veikiama sumuštinio principu, kas kariniu požiūriu yra žymiai svarbiau ir stipriau.
Vokiečiai rimtai reformuoja tris savo apkramtytas divizijas ir planuoja jas sutvarkyti, pirmąją iki 2027 m. Jie rimtai galvoja apie išankstinį ginkluotės saugojimą Lietuvoje. Mūsų kariuomenė, Krašto apsaugos ministerija ir Seimas tam pritaria, procesas juda gera linkme ir kibirkščių nėra, dėl to reikia džiaugtis. Atrodo, kad nesutarimai atsiranda lygioje vietoje.
Pone Linkevičiau, kodėl, jūsų nuomone, kibirkštys atsirado ir kodėl jos iškilo į viešąją erdvę, atrodo, kad tai galėtų būti išdiskutuota už uždarų durų?
L. Linkevičius: Ne galėtų, o privalėtų būti išdiskutuota, nes tai yra klausimai, apie kuriuos viešai neturėtų būti diskutuojama. <...>
Manau, kad ekspertai turėtų diskutuoti už uždarų durų ir nekelti aistrų viešai, nes tai neproduktyvu. Taip daroma dėl asmeniškumų, politikoje taip būna, tačiau patarčiau pataupyti šovinius kitoms sritims, nes ši sritis – gyvybiškai svarbi mūsų šalies egzistavimui.
Visą laidą žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
.jpg)
