Socialinių tinklų ir keitimosi vaizdo įrašais tinklapiai ne visada suartina žmones
„Tautos skleis taiką“. Prieš aštuoniasdešimt metų Britanijos valstybiniai transliuotojai priėmė moto, išreiškusį jų viltį, kad modernios komunikacijos priemonės tarp žmonių, suskaldytų kultūros, politinių sienų ir atstumo, sukurs naujus draugystės ryšius.
Tuos, kurie vis dar laikosi to idealo, slegia paskutinės tendencijos internete. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, savo oficialias interneto svetaines vyriausybės naudoja girtis savo pasiekimais ir įrodinėti savo tiesą – dažniausiai nelabai nuosekliai – ginčuose dėl teritorijos, simbolių ar istorinio teisingumo ir nuoskaudų.
Daug labiau neramina tai, kaip įgudę jauni naršytojai – tie patys žmonės, kuriuos internetas galėjo išlaisvinti iš valstybių skleidžiamų ideologijų pančių – elektronikos stebuklus naudoja kurstyti neapykantą tarp šalių, rasių ir religijų. Kartais atrodo, jog šie kibernetikos fanatikai veikia savo vyriausybių prašymu – bet dažnai jie dirba patys, pasiryžę pralenkti savo politinius vadovus, propaguodami antipatiją kažkokiam neapsakomai baisiam priešui.
Pagalvokite apie reakciją Rusijoje į Latvijoje sukurtą dokumentinį filmą „Sovietinė istorija“ (The Soviet Story), kuriame komunizmas lyginamas su fašizmu. Jei šis filmas būtų pasirodęs prieš penkerius metus, Kremlius būtų parengęs piktą pranešimą spaudai ir paraginęs keletą jaunų chuliganų surengti dar vieną išpuolį prieš Latvijos ambasadą. Kai kurie slavofilų politikai būtų nepagailėję smarkių grasinimų.
Šiandien kraštutiniųjų rusų nacionalistų reakcija yra kiek subtilesnė. Jie naudoja tinklaraščius tam, kad surinktų lėšų alternatyviam dokumentiniam filmui, pristatančiam sovietinį komunizmą iš teigiamos pusės. Geranoriški asmenys, neturintys daug pinigų, gali prisidėti kitais būdais – pavyzdžiui, versdami į ir iš baltų kalbų.
Tuo tarpu Amerikos provincialai internete gali rasti daugybę medžiagos pakurstyti ir sustiprinti savo prietarus. Pavyzdžiui, yra žaidimų „savižudis-sprogdintojas“, kuriame varžovas pastatomas prieš „tipinį“ barzdotą musulmoną; tokios pasilinksminimo priemonės sulaukė protestų tiek Izraelyje, – kur žmonės teigia, kad tai subanalina terorizmą, – tiek iš musulmonų grupių, kurios sako, kad tai prilygina jų tikėjimą prievartai. Kitas žavus virtualus žaidimas „Pasienio patrulis“ (Border Patrol) kviečia šaudyti nelegaliai sieną kertančius meksikiečius imigrantus.
Nuo pirmųjų egzistavimo dienų internetas tapo nacionalistinių vaidų, kurie, palyginus su šiandieniniais standartais, kartais dar būdavo gana nekalti, forumu. Žmonės ginčydavosi, ar roko dainininkas Freddy Mercury buvo iranietis, parsis ar azeras; ar Japonijos jūra turėtų būti vadinama Rytų jūra, ar Rytų Korėjos jūra; ir ar Izraelis gali valgį, gaminamą iš mėtų ir česnakų [angl. vadinamą hummus], vadinti savo nacionalinės virtuvės dalimi. Kartais tokie ginčai persikeldavo į Wikipedia, vartotojų kuriamą enciklopediją, kurios įmantrios moderavimo taisyklės riboja piktus pasisakymus.
Bet elektroniniai ginčai yra sukėlę ir programišių karų. Niekas nesistebi išgirdęs apie kinų išpuolius prieš amerikiečių tinklapius, palaikančius Tibetą; apie serbų ir albanų ar turkų ir armėnų programišių grumtynes. Niūresnė tendencija yra piktnaudžiavimas tinklaraščiais, socialinių tinklų, žemėlapių, keitimosi vaizdo įrašais tinklapiais, kuriais lengva skleisti priešiškumą kurstančią medžiagą ir kurti neapykantos grupes. Gegužės mėn. paskelbta žydų žmogaus teisių grupės – Simon Wiesenthal centro – studija nustatė, kad praeitais metais 30 proc. padaugėjo neapykantą ir prievartą kurstančių tinklalapių; iš viso jų buvo apie 8 tūkst.
Socialiniai tinklalapiai ypač naudingi savarankiškai besiburiančioms decentralizuotoms ir aiškios struktūros neturinčioms nacionalistų bendruomenėms. Vien tinklalapyje Facebook galima prisijungti prie tokių grupių kaip „Belgija neegzistuoja“, „Abchazija nėra Gruzija“, „Kosovas yra Serbija“ ar „Aš nekenčiu Pakistano“. Ne visos naujienos blogos; yra ir grupių už draugystę tarp turkų ir graikų ar izraelitų ir palestiniečių. Bet kitas kraštutinumas yra nišiniai, mažiau nei Facebook žinomi tiklalapiai, jungiantys tokius ekstremistus, kurių veiklą riboja daugelis vyriausybių, bet kuriuos sunku suvaldyti, kai jų veikla tampa globali. Podblanc – tam tikra alternatyva YouTube, skirta „baltųjų interesams, baltųjų kultūrai ir baltųjų politikai“, – siūlo daugybę medžiagos rasistams linksminti.
Mažas, bet mirtinas
Tai, kad šios virtualios bendruomenės mažos, nereiškia, kad jos nesvarbios. Nacionalistinės žinios poveikis gali būti sustiprintas tinklaraščiais, virtualiais žemėlapiais ir tekstinėmis žinutėmis; kampanijai keliaujant iš vieno tinklapio į kitą, gali būti sukurti nauji melo sluoksniai. Pavyzdžiui, per krizę, kuri kiek anksčiau šiais metais buvo apėmusi Keniją, naujiems išpuoliams dažnai sutelkdavo būtent informacija tinklaraščiuose ir mobilaus telefono žinutės. Neseniai Pietų Korėjoje vykusių prieš Ameriką nukreiptų protestų dalyviai buvo mobilizuoti elektroninėmis peticijomis, forumais ir tinklaraščiais; kai kurie skleidė beprotišką teoriją, kad korėjiečiai genetiškai neatsparūs karvių pasiutligei.
Rusijoje nacionalistas, rašantis savo internetinį dienoraštį, paviešino studentų iš Kaukazo, besimokančių geriausiuose Rusijos universitetuose, vardus ir kontaktinę informaciją, pridėdamas vaizdo įrašą, kuriame tamsiaodžiai paaugliai muša etninius rusus. Rusijos nacionalistų tinklaraščiai išplatino šį pranešimą, taip pasmerkdami košmarui studentus, prieš kuriuos jis buvo nukreiptas.
Smarkiai atpigus skaitmeninės informacijos kūrimui, saugojimui ir platinimui, skleisti neapykantą internete tapo lengviau. Anksčiau aukšto lygio propagandai reikėdavo gerų karikatūristų; dabar bet kas gali kurti ir platinti įtaigius paveikslus. Nesvarbu, ar tai vengrų grupė, organizuojanti prieš romus nukreiptą plakatų konkursą, ar prieš imigraciją nusiteikusių rusų siekiai daryti įtaką paviešinant rajonus, kur susitelkę mažumos, ar slovakų nacionalistai, demonstruojantys Europos žemėlapį be Vengrijos – internetas suteikia puikias galimybes skleisti baimę ir neapykantą.
Nesudėtingas informacijos kaupimas (nuorodų į egzistuojančius šaltinius, vaizdo įrašus ir straipsnius surinkimas) yra tikra palaima. Pavyzdžiui, anti-cnn.com – interneto svetainė, sukurta kinų verslininko, kuriam apie 20 m., – kaupia pavyzdžius, jog Vakarų informacinės priemonės neva palaiko Tibetą. Vos kreipusis dėl medžiagos, daugiau nei tūkstantis žmonių pateikė pavyzdžius. Greitai tinklalapis tapo pagrindiniu kinų kibernacionalizmo varikliu, kurstančiu tam tikrų gaminių boikotus ir protestus gatvėse.
O dar yra istorija. Prieš dešimtmetį koks nors fanatikas, siekiantis įrodyti ką nors absurdiško – pvz., nacių vykdyto Holokausto ar bado Ukrainoje neigimą, – galėdavo dienų dienas praleisti bibliotekoje, ieškodamas neaiškių propagandinių darbų. Šiandien skaitmeninės šių knygų versijos, – net ir tų, kurios nespausdinamos jau dešimtmečius, – yra prieinamos paslaugiose virtualiose bibliotekose. Trumpai tariant, niekada nebuvo paprasčiau skleisti neapykantą ir melą. Turintys geresnių ketinimų žmonės galėtų geriau pagalvoti, kaip savo ruožtu išnaudoti interneto galimybes.
