Sužinojęs apie spekuliacijos mastus Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas įsiuto, apkaltino Vidaus reikalų ministeriją neveiklumu ir pasiūlė, kad valiutos spekuliantais užsiimtų KGB. Kaip partija nusprendė, taip ir buvo padaryta.
Griežta konspiracija
KGB antrajai valdybai buvo iškeltas uždavinys sustabdyti valiutos prekybą, o „spekuliantų karalius“ susodinti už grotų. Lubiankoje apie valiutos prekybininkus kai ką žinojo, tik tų žinių nepakako, kad išsiaiškintų tuos, kurie organizavo pogrindinę prekybą ir nugriebdavo grietinėlę. Jie buvo gerai užsikonspiravę.
Pačią valiutos prekybos schemą saugumiečiai išsiaiškino greitai. Pagrindinė prekyba vyko Maskvoje, M. Gorkio gatvės atkarpoje nuo A. Puškino aikštės iki viešbučių „Nacional“ ir „Moskva“, kuriuose gyvendavo užsieniečiai. Tais laikais tai buvo tik užsieniečiams skirti viešbučiai, tad eiliniai žmonės ten nė nepatekdavo. Net durininkai, nešikai ir kitas aptarnavimo personalas buvo arba KGB agentai, arba etatiniai KGB darbuotojai.
Ta atkarpa, kuria nuolat zujo valiutos supirkėjai – žargonu jie buvo vadinami „bėgikais“ ir „ristelininkais“, – buvo vadinama „pleška“. Kiekvieną mielą dieną, ar lyjant, ar sningant, jie eidavo į „plešką“ ir ieškodavo užsieniečių, pasiruošusių parduoti dolerius ar kitą valiutą. Jų taip pat ieškodavo ir parodose, prie parduotuvių, netoli viešbučių. Nupirktą valiutą supirkėjai tuoj pat perduodavo „šefams“, o tie savo ruožtu – „pirkliams“.
Pastarieji laikėsi labai griežtų konspiracijos taisyklių. Net „šefai“, kurie sunešdavo jiems užsienietiškus pinigus, žinojo tik jų pravardes. Tiesa, kartais „pirkliai“ ir profesionalūs kontrabandininkai iš užsienio surasdavo vieni kitus, sudarydavo sutartis, bet vėliau vis tiek bendraudavo tik per tarpininkus.
Pagrindiniai valiutos tiekėjai buvo užsieniečiai. Per 1959 metus iš sulaikytų 2570 kontrabandininkų 1680 buvo kitų šalių piliečiai. Maskvos ir Leningrado spekuliantams jie veždavo ne tik pinigus, bet ir auksinius laikrodžius, brangenybes. Viena iš einamiausių prekių buvo carinės Rusijos aukso monetos. Šešėlinės ekonomikos rykliai buvo įsitikinę, kad auksas yra saugiausia, niekada nepinganti investicija.
Auksą įveždavo karininkai
Aukso atveždavo ir Rusijoje besimokantys studentai, taip pat arabų karininkai, kurie čia tobulindavosi. Pastarieji dukart per metus išvykdavo atostogų, o iš jų grįždami veždavo auksines monetas. Jas slėpdavo specialiai pasiūtuose diržuose, kuriuose tilpdavo iki 500 monetų.
1960 metų rudenį KGB gavo informacijos, kad arabai Šveicarijoje prisipirko aukso ir bandys jį įvežti. Šeremetjevo oro uoste jie buvo atidžiai patikrinti – 18 karininkų vežė daugiau kaip 20 kilogramų aukso. Po tos operacijos „arabų kanalas“ kiek aprimo, tačiau atsirado kiti.
Kartais ir KGB apsigaudavo. Į slaptų pareigūnų akiratį papuolė toks arabas Oskaras, kuris mokėsi Gynybos ministerijos karo akademijoje. Vos ne kas vakarą ieškodamas kontaktų jis vaikščiodavo „pleškoje“. Vienas iš KGB pareigūnų netrukus su juo susipažino ir sužinojo, kad Oskaras nori parduoti nemažai aukso monetų. Taigi kagėbistas ir studentas sukirto rankomis ir susitarė dėl biznio.
Po keleto dienų Oskaras atėjo į sutartą vietą su dideliu krepšiu – į jį turbūt turėjo susidėti pinigus, kuriuos gaus už auksą. „Ar turi prekę? – paklausė KGB pareigūnas. Oskaras linktelėjo galvą. Pagal iš anksto numatytą planą kagėbistas davė signalą. Jo kolegos kaipmat paguldė vyruką ant žemės ir užsegė antrankius.
Apieškoję Oskarą nieko, kas būtų draudžiama, vis dėlto nerado. Panarinę galvas KGB darbuotojai jo atsiprašė ir paleido. Vėliau per pareigūnų pasitarimą buvo išsiaiškinta, kad Oskaras buvo atėjęs ne vienas. Jo draugas stebėjo jį iš tolo, o vos tik Oskaras buvo sulaikytas, movė į šoną ir dingo.
Akiratyje – ir „pirkliai“
Kontrabanda į Sovietų Sąjungą patekdavo ir siuntiniais ar banderolėmis. Vienu metu, kol išsiaiškino KGB, buvo masiškai siunčiama dantų pasta, o jos tūbelėse buvo slepiama valiuta arba auksinės monetos. 1959 metais buvo išsiaiškinti 209 tokie siuntiniai, kitais metais – jau net 1131. Kai kontrabandininkai pamatė, kad patiria per daug nuostolių, ėmė ieškoti kitų būdų.
Iš pradžių į KGB tinklus patekdavo nemažai valiutos spekuliantų, bet tai buvo smulkios žuvelės. O juk šiai organizacijai Kompartija buvo patikėjusi užtverti kelius kontrabandai. Tik nuo smulkių žuvelių niekas nepriklausė – viską tvarkė „pirkliai“.
KGB sužinojo jų pravardes, o netrukus išsiaiškino ir pavardes. Visa valiuta suplaukdavo pas Dim Dimičių arba Červoncą – Dmitrijų Jakovlevą, Vladiką – Vladislavą Faibyšenką ir Janą Rokotovą, pravarde Žvairys.
Stalinas nemėgo išdidžių
J. Rokotovas buvo žydų kilmės. Jo tėvai buvo revoliucionieriai Orlikovai. Motina mirė, kai jis buvo tik 3 mėnesių. Kurį laiką jį augino senelė, o vėliau įsivaikino žurnalistai Rokotovai.
Vaikino komerciniai gabumai pasireiškė dar mokykloje. Jis perpardavinėdavo iš spekuliantų nupirktą fotopopierių ir taip užsidirbdavo išlaidoms. Tad kai 1945 metų pabaigoje aštuoniolikmetį J. Rokotovą netikėtai suėmė, jis pamanė, kad bus įkliuvęs dėl to fotopopieriaus. Tačiau jam buvo pateikti kaltinimai antitarybine propaganda.
Pasirodo, baigęs mokyklą jis kartu su „didžiojo vado“ Josifo Stalino tolimu giminaičiu Ridu Svanidze ruošėsi stoti į institutą. Jekaterina (Kato) Svanidzė buvo pirmoji J. Stalino žmona, jo sūnaus Jakovo motina – to, kuris per Antrąjį pasaulinį karą žuvo vokiečių nelaisvėje. Jekaterina mirė, kai sūnui buvo vos pusė metų.
Svanidzių šeima pateko į Stalino nemalonę, nes buvo per daug išdidi. 1930 metais buvo areštuotas J. Stalino pirmosios žmonos brolis Aleksandras Svanidzė. Jį sušaudė 1941 metų rugpjūčio mėnesį. Kalbama, kad prieš mirtį jam perdavę J. Stalino žodžius – atseit jeigu atsiprašysiąs, jam būsianti dovanota gyvybė. Vis dėlto Aleksandras tik perklausė: „O už ką aš turiu atsiprašyti, jei jokio nusikaltimo nepadariau?“ Po A. Svanidzės sušaudymo J. Stalinas stebėjosi: „Matai, kokš išdidus! Numirė,bet neatsiprašė“.
Kai sužinojo, kad sušaudytas jos vyras, jo žmona, Rido motina, mirė nuo širdies smūgio. Buvo sušaudyta ir Aleksandro sesuo Mariko.
Nekentė sovietų
Tad Ridą Svanidzę priglaudė jo auklė. Suprantama, jis nekentė ir sovietų valdžios, ir Stalino, o apie tai ne kartą kalbėjosi su J. Rokotovu. Matyt, jųdviejų pokalbius nugirdo bloga ausis ir pranešė kur reikia. Abu vyrukai buvo areštuoti ir apkaltinti antitarybine propaganda.
Po kurio laiko Ridas Svanidzė buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę, o J. Rokotovą 3 mėnesiams išsiuntė iš Maskvos. Bet J. Rokotovui tai buvo tik pradžia. Dar kartą jį paskundė toks Piotras Diominas, su kuriuo jis pykosi dėl merginos. P. Diominas paveržė nuo J. Rokotovo jo sužadėtinę ir už tai gavo lupti. Įširdęs nusprendė J. Rokotovu atsikratyti visiems laikams ir paskundė, kad jis šnekąs prieš sovietų valdžią. Taip J. Rokotovas 1949 metais buvo nuteistas kalėti 8 metus.
Kalėjo jis Kargopolago lageryje. Ten pat buvo įkišti ir armijos vado sūnus, būsimas disidentas Piotras Jakiras, pjesės „Senų senovėje“ autorius dramaturgas Aleksandras Gladkovas, šveicarų komunistas Fricas Platenas, nukentėjęs „už Stalino dukrelę“, kino režisierius Aleksejus Kapleris, vienas iš gerbiamiausių XX amžiaus antrosios pusės Rusijos stačiatikių bažnyčios vienuolių archimandritas Joanas Krestjankinas ir daugelis kitų.
1954 metais J. Rokotovas buvo amnestuotas ir grįžo į Maskvą. Sovietų jis jau nekentė ne ką mažiau negu jo jaunystės draugas R. Svanidzė.
Tuo metu J. Rokotovui buvo 27 metai. Jis laikėsi savo griežtų principų: niekada netikėti moterimis, neturėti draugų, nekalbėti apie politiką ir nedirbti samdomo darbo.
J. Rokotovas vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje ėmė supirkinėti valiutą ir kitokią kontrabandą stambiu mastu. Jis verbuodavo vyrukus, ieškančius greito uždarbio, ir siųsdavo juos į „plešką“, o pats likdavo šešėlyje. Šiaip jau pats gyveno labai plačiai. Miegodavo iki pusiaudienio, po to sėdėdavo restoranuose, ieškodamas vis naujos meilužės. Moteris keitė kasdien ir nė vienos arčiau neprisileisdavo. Pasakojama, kad nieko negailėdavęs tik sau, o kitiems buvęs gan šykštus.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: Kaip J. Rokotovas tyčiojosi iš sovietų valdžios ir kokie buvo to meto stileivos
