Trys valiutos spekuliantai buvo sušaudyti. Šioje istorijoje KGB panoro išlikti įstatymų besilaikančia organizcija.
Keičiami įstatymai
Komunistų partijos paliepimu valiutos spekuliantų Jano Rokotovo-Žvairio bei Vladislavo Faibyšenkos-Vladiko bylą peržiūrėjo aukštesnės instancijos teismas ir paskyrė po 15 metų kalėjimo.
Vis dėlto Komunistų partijos pirmajam sekretoriui N. Chruščiovui ir to nepakako. Viešėdamas sovietinės Kazachijos sostinėje Alma Atoje ir kalbėdamas susitikime su partiniais veikėjais ir gyventojais, N. Chruščiovas vėl prabilo apie J. Rokotovo bylą. „Jūs skaitėte, kad Maskvoje sugavo valiutos spekuliantų gaują? – suirzęs kalbėjo jis. – Ir už visa tai vadeivoms teismas skyrė tik po 15 metų kalėjimo. Už tokius nuosprendžius reikia teisti tokius teisėjus!“
Po tokių N. Chruščiovo kalbų Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas dar kartą peržiūrėjo Baudžiamąjį kodeksą ir numatė, kad už spekuliaciją valiuta stambiu mastu gali būti skiriama net mirties bausmė.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad prieš tokios bausmės priėmimą buvo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas A. Gorkinas. Įstatymo projekto lydimajame rašte jis parašė, kad tai esąs sugrįžimas į 1937 metus. Tačiau 1961 metų liepos 1-ąją Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Leonidas Brežnevas įstatymą pasirašė.
Buvo nubausti ir teisėjai. Už „per švelnų nuosprendį“ posto neteko Maskvos miesto teismo pirmininkas Leonidas Gromovas. Iki tol visi Maskvos teismo pirmininkai būdavo paskiriami tik į aukštesnes pareigas, o L. Gromovas jų neteko.
Malonės nesuteikė
Jau kitą dieną generalinis prokuroras R. Rudenka, žinodamas, kad jo postas neamžinas, bet norėjęs jame išsilaikyti kuo ilgiau, nuosprendį J. Rokotovui bei V. Faibyšenkai užprotestavo kaip per švelnų.
Toliau visi įvykiai vystėsi labai sparčiai. Rusijos Aukščiausiasis Teismas per dvi dienas išnagrinėjo prokuroro protestą ir abiem valiutos spekuliantams skyrė mirties bausmes. Įdomu tai, kad iki tol visi valiutos spekuliantų teismų posėdžiai buvo labai plačiai nušviesti spaudoje, o apie griežčiausio nuosprendžio paskelbimą buvo parašyta labai trumpai. Apsiribota tik oficialiu TASS'o, sovietų informacijos agentūros, pranešimu. Kodėl taip buvo padaryta, sunku paaiškinti, nes juk S. Chruščiovas tais nuosprendžiais kaip tik norėjo visų pirma įbauginti žmones.
Tiek J. Rokotovas, tiek V. Faibyšenka Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui parašė malonės prašymus. „Aš nuteistas sušaudyti, – rašė J. Rokotovas. – Aš nusikaltau, nes spekuliavau valiuta ir auksinėmis monetomis. Net du kartus man buvo pritaikytas įstatymas, veikiantis atgaline tvarka. Aš labai prašau, kad manęs nesušaudytų. Aš daug klydau, o dabar viską permąstęs suprantu, kad elgiausi neteisingai, ir dabar esu visai kitoks žmogus. Man tik 33 metai ir aš dar galiu būti naudingas socialistinei tėvynei. Juk aš ne koks nors žmogžudys, šnipas ar banditas. Dabar aš noriu kartu su visais tarybiniais žmonėmis statyti komunizmą. Labai prašau manęs pasigailėti“.
Tą malonės prašymą J. Rokotovas parašė 1961 metų liepos 22 dieną. Juokinga būtų tikėti, kad jo mąstysena buvo pasikeitusi ir jis iš tikrųjų norėjo būti komunizmo statytoju – bandydamas gelbėti savo gyvybę, jis tiesiog surašė taip, kaip tuo laiku reikėjo surašyti. Vis dėlto išsigelbėti nepavyko. Jo malonės prašymo nepatenkino.
Faktiškai jį patenkinti galėjo Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas L. Brežnevas. Pagal Konstituciją jis buvo pirmasis Sovietų Sąjungos vadovas, tačiau iš tikro viską sprendė Komunistų partija ir jos „šlovingasis“ Politinis Biuras. Ir tą patį prezidiumo pirmininką paskirdavo Politinis Biuras. Paskui Aukščiausiosios Tarybos suvažiavime delegatai visi kaip vienas pakeldavo rankas už tą, kurį paskyrė partija. Tais laikais nė vienas nedrįsdavo nei balsuoti prieš, nei susilaikyti. Juk, kaip trimitavo sovietų propaganda, „Partija ir liaudis – vieningos!“
Taigi pasigailėti valiutos spekuliantų L. Brežnevas neįšdrįso. Komunistų partija juk buvo nusprendusi, kad „dabartinė tarybinių žmonių karta gyvens prie komunizmo“. Imti į komunizmą kažkokius sukčius ir spekuliantus? Ką jie veiks tame komunizme? Juk tokie žmonės, girdi, tik teršia santvarką ir šalį, kurios geriausi sūnūs ir dukterys užkariauja ne tik plėšinius, bet ir kosmosą.
N. Chruščiovui prašymą dovanoti gyvybę J. Rokotovui parašė ir jo įtėvis Timofejus Rokotovas, Komunistų partijos narys nuo 1919 metų. Jis priminė, jog ir J. Rokotovo tetos buvo komunistės, tad N. Chruščiovas, kuris tuo metu dirbo Ukrainoje, jas galbūt ir pažinojo. Tačiau N. Chruščiovas viską buvo jau nusprendęs ir spekuliantų nepasigailėjo. 1961 metų liepos mėnesį J. Rokotovas bei V. Faibyšenka buvo sušaudyti.
Naktis prieš sušaudymą
Apie J. Rokotovo paskutines dienas esama įvairių legendų. Filme „Nikita Chruščiovas prieš Janą Rokotovą“ rodoma, kad paskutinę naktį prieš sušaudymą jis praleido su savo įmote. KGB yra paskleidusi kitokią versiją. Atseit kai išgirdo nuosprendį, kad bus sušaudytas, jis vos atėjo iki savo kameros ir net buvo netekęs sąmonės. Kai gydytojai jį atgaivino, J. Rokotovas susiėmęs už galvos dejavo: „Kuo patikėjau! Sovietiniu šunsnukiu patikėjau!“ Čia jis, matyt, turėjo galvoje KGB generolą Tichą, kuris tyrė valiutos spekuliantų bylas, o už duotus parodymus buvo pažadėjęs J. Rokotovui šešetą metų laisvės atėmimo.
Pasakojama, kad dar tą pačią dieną generolas Tichas pasiprašė, kad jį priimtų KGB vadas A. Šelepinas. „Aleksandrai Nikolajevičiau, taip negalima, – kreipėsi jis į savo viršininką. – Tie žmonės nusikaltėliai, bet mes jiems pažadėjome, davėme žodį. Visa tardymo grupė pasipiktinusi“. A. Šelepinas kaip tik tą dieną turėjo susitikimą su N. Chruščiovu ir pažadėjo apie tai pasikalbėti.
Vėlai vakare KGB vadas pasikvietė generolą pas save ir papasakojo, kad kai tik jis pasakė, kad tardytojai pasipiktinę, N. Chruščiovas supyko, ėmė keiktis kaip turgaus boba, galop įsakė nuosprendį įvykdyti nedelsiant ir tuoj pat apie tai pranešti jam.
Toliau legenda byloja, kad Tichas prieš sušaudant užėjo į kamerą pas J. Rokotovą. „Nelaikykite man savo budeliu, – sakė generolas J. Rokotovui. – Mes padarėme viską, ką galėjome, bet Chruščiovas nenori nieko girdėti. Jis taip užsispyrė, lyg norėtų su jumis suvesti kažkokias asmenines sąskaitas. Aš nemelavau, kai sakiau, kad po šešerių metų jūs būsite laisvas. Aš iš tikro maniau, kad taip ir bus. Bet ką aš galiu padaryti...“
J. Rokotovas paprašė generolo leisti bent atsisveikinti su Maskva. Jo prašymas buvo įvykdytas. Generolas įsisodino J. Rokotovą į mašiną ir pavežiojo gatvėmis, kuriose jis pirkdavo valiutą ir kurios jį atvedė į mirtį.
Tokie šaliai nereikalingi
Panašiai atsitiko trečiajam „valiutos karaliui“ D. Jakovlevui – jį irgi nuteisė mirti. KGB tardytojai ir jų vadovybė irgi prašė generalinio prokuroro, kad šis nesiūlytų D. Jakovlevui mirties bausmės, nes jis visą laiką davė parodymus ir padėjo atskleisti ne vieną kontrabandos kanalą. Be to, D. Jakovlevas sirgo džiova ir gydytojai sakė, kad jo gyvenimas jau neilgas. Bet ir prokuroras, ir teismas buvo vieningi, tad netrukus D. Jakovlevą sušaudė.
Taigi teisingumas neišdrįso paprieštarauti pirmojo Komunistų partijos sekretoriaus valiai. Daugelis sovietinių teisininkų, kurie tikrai tiems teisiamiesiems nejautė jokios simpatijos, suprato, kad tie žmonės nuteisti tikrai neteisingai. Visame pasaulyje įstatymai atgaline tvarka negalioja. Galų gale po 30 metų tos operacijos su valiuta, kokias vykdydavo spekuliantai, tapo legalios. O tas nelemtas Baudžiamojo kodekso 88 straipsnis, numatantis mirties bausmę, Rusijoje buvo panaikintas... tik 1994 metais.
Kiek švelnesnių nuosprendžių tais 1961 metais sulaukė kiti valiutos spekuliantai. Kartu su J. Rokotovu nuteista Nadežda Edlis, muzikantė, kuri gastroliuodama po Sovietų Sąjungos miestus perveždavo valiutą, buvo nuteista kalėti 15 metų. Kiek mažiau gavo S. Popovas, I. Lagunas, J. Papismedovas, N. Riazanovas ir kiti. Jų nuosprendžiuose buvo įrašyta, kad jie ne tik spekuliavę valiuta ir auksu, bet ir nedirbę jokio visuomenei naudingo darbo, tvirkinamai veikę nepatvarių pažiūrų piliečius, o susitikinėdami su užsieniečiais ir pirkdami iš jų valiutą, pažeminę tarybinio piliečio įvaizdį.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kodėl Kompartijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas kišosi į teisininkų darbą ir įsakė sušaudyti valiutos perpardavinėtojus
