Prirašyta tirštai visko O man žodžių neužtenka Ir aš skęstu nebuvime Sakinių klampume Jausmo triumfas Užnuodyja Ir miršta poezija Tikėjimas apleidžia Kalba išsineria į muziką O muzika vėl baigias ties tyla Tas jausmas daužosi pirmyn - atgal Aš noriu jį paleisti Nusipurtyt, palikti sapnuose ir niekada daugiau nebesapnuoti Nebesuprasti Užtektų juoda balta Net jei man kartais nieko neužtenka Ir egoizmas suka sielą O kasdienybė laužia ranką Dabar žinau Yra vieta, kur gimsi ir nepasirinksi Yra liga ir neprisijaukinsi Yra namai - ir jų staiga nėra Yra pasverta, kas gyvens ar mirs Jie aukuras Mes - amžina ugnis Pasaulio dėsniais nebetikiu Aklai einu, bet žiūriu tiesiai į akis - Gerieji smėlio žmonės Po kalnus išsibarstę Raudona žemė kūnus išnešiojus vėjais Nėr ašarų - visas upes išverkę Į sausą dugną atsitrenkę Bet kol gyva širdis, tai norisi gyventi Tad - laukia: Juk kažkada ateis tokia diena Nepasiklysim laukuose Ir bėgsime Kol vėl namus surasim Save atrasim Svarbiausia - Atsibusim Gyvesni nei mirę Pakelsime akis į dangų Ir vėl giliau įkvėpsime Ir nors basi basi Tačiau ir vėl gyvensime
