Palikę bambukinius namelius dundėjom link Vietnamo sienos. Gaila palikt Laosą, bet smalsu pažint Vietnamą. Bonifacijus drugelius gaudys arčiau jūros.
Pakeliui į Vietnamą
Bilietas iki Vietnamo miesto Hue, pirktas autobusų stotyje, turėjo papildomų sąlygų. Keleiviniame autobuse teradome vos dvylika sėdimų vietų, kitos buvo „VIP – gulimos ant ryžių maišų“. Iš pradžių neįvertinę situacijos apsidžiaugėme – dar vienas nuotykis, kuris tikėtinas tik Laose – oficialus keleivinis autobusas be sėdynių. Susėdom ir sumetėm vieną kitą „partijikę“ tūkstančio, bet kai atėjo metas snausti, įsirangyti pagal maišų formą tapo galvosūkiu. Atradę patogias pozicijas ir išsiraitę ant maišų kalnelių ir nuokalnių pradėjome snausti, tačiau tai truko vos kelias akimirkas – vidurnakty autobusas sustojo ir buvom visi išlaipinti lauk.
Sapa, Vietnamas (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Mieguisti išsiridenom į lauką, meldėmės, kad autobusas nebūtų sugedęs – maldas išklausė – sustojimo priežastis buvo kita. Tamsiame kiemelyje ant medinių pastolių kabėjo šimtai tūkstančių džiovinamų makaronų (noodles). Pasirodo sustojome prie greičiausiai nelegalaus darbščiųjų rankų būrelio fabrikėlio. Vairuotojas ramiai valgė, o vietiniai darbininkai į mūsų suklerusį autobusiuką trombavo maišus su makaronais, paruoštais turbūt „legaliam“ eksportui į Vietnamą. Pamažu mūsų keleivinis reisas Laosas – Vietnamas vis labiau virto krovininiu.
Apie šeštą valandą ryto autobusas vėl sustojo – pabudome su mintimi: „ ką kraus dabar?“ Nieko nekrovė, tik įsakmiai reikalavo pasų ir pinigų, už tai, kad kirsim Laoso – Vietnamo sieną. Mums paaiškinus, kad turim vizą ir mokėt nesiruošiam, agresyviai nusiteikusi moteriškė gerokai įpyko ir paaiškino: „no money, no stamp, no Vietnam“ (nebus pinigų, nebus antspaudo, nebus Vietnamo). Anot jos, be tarpininkavimo kirsti sienos mums nepavyks, nes autobusas net nevažiuos per pasienio postą ir iki sienos yra apie keturis kilometrus, todėl patiems iki ten nueiti neužteks laiko ir autobusas išvažiuos be mūsų. Tačiau ji nežinojo, kad mes lietuviai, ir mes ne iš kelmo spirti. Juk žinom kaip apsiginti ir žinom, kuo netikėti – pasiskirstėm grupėm – dviese likom autobuse saugot daiktų, jei įtūžę vežėjai kartais sugalvotų juos išmesti iš bagažinių ar išvažiuot be mūsų, o kiti du su mūsų žaliais pasais nupėdino iki sienos patikrint moteriškės versijos. Gražus rytas negalėjo nešt blogos žinios – sukryžiavę pirštus neramiai dirsčiojom į kelią ir laukėm grįžtančiųjų su gera žinia. Moteriškė – melagė – iki sienos vos pusę kilometro, autobusas per pasienio postą važiavo, sumokėję tris kartus mažiau ir atlikę privalomą kūno temperatūros testą, pagaliau įnešėm keturias kuprines į Vietnamą.
Sapa, Vietnamas (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Stebėdami naująją valstybę per autobuso langą iš karto pastebėjome skirtumus nuo Laoso - Vietnamas turtingesnis, tankiau apgyvendintas, miestelis keičia miestelį, gatvėse intensyvus judėjimas, pakelėse daug pramoninių rajonų, fabrikų gaminančių „Canon“, „North Face“ ir kitų žinomų vardų prekes.
Hue
Dar nespėjus išlipti iš autobuso jį greitai it skėriai apspito vietnamiečiai, siūlantys kambarius, motorolerius, tuk – tuk'us, vaisius, maistą ir gėrimus. Įkyrūs pardavėjai asmeninei erdvei nepaliko nei centimetro, pirštais badė į mūsų knygos žemėlapį, čiupinėjo apgamus, mūsų baltas kojas, bandė tempti kuprines link tuk tuk'ų ir vis kartojo parduodamų prekių ar siūlomų paslaugų pavadinimus. Prisėdę ant kelmelio apsisprendėm, kad liekam šitam draugiškam miestely. J Link centro po maksimalių išbandymų meto ėjom palei upę, kurios pakrantės paverstos parkeliais su daugybe skulptūrų ir žydinčių gėlių klombų šiek tiek priminė Rusijos ar Baltarusijos miestų apipavidalinimą. Gatvių stulpai papuošti Vietnamo penkiakampėmis žvaigždėmis, kūjais ir pjautuvais, pakelėse kabantys raudoni politinio meno plakatai padėjo susigaudyti į kokią santvarką patekome ir vėl.
Vietnamiečiai - Bonsai medelių mylėtojai, beveik kiekvienas restoranėlis ar namų holas papuoštas bent vienu tokio tipo augalu. Palei upę siauroje gatvelėje patekome į Bonsai parodą, kur pamatėme nuo minimalistinių iki žmogaus dydžio Bonsukų, kurių šeimininkai – susisukę senoliai ar kostiumuoti verslininkai trypčiojo aplink savo augintinius, stengdamiesi juos atgaivinti nuo kaitinančios saulės purškiamais vandens lašeliais. Upės pakrantės, atrodė, atiduoda kultūrinę duoklę už visą miestą - savo mažytėmis galerijomis, fotografijų parodomis, skulptūromis, koncertais ir renginiais. Miestas tapo keliautojų kryžkele kertant sieną iš Laoso, vis dėl to, čia užklysti vilioja ir UNESCO paveldo objektas – uždaras imperatoriaus miestas Citadelė. Praeityje labirintinės gatvelės, kuriose šurmuliavo imperatoriškosios šeimos nariai bei jų tarnai, dabar atrodo apleistai liūdnos, kuriose jauni katinai žaidžia su JAV subombarduotų pastatų šešėliais.
Pinigai (1 USD – 20 200 dongų)
Nakvynė – keturvietis kambarys svečių namuose – 240 000 dongųDviračio nuoma dienai – 20 000 dongųNuvežimas motoroleriu (iki autobusų stoties) – 30 000 dongų
