Po beveik paros kelionės traukiniu, kelių transporto priemonių pakeitimų, apsimiegoję ir pavargę penktą valandą ryto sustojome Sapa miesto papėdėje. Greit susivynioję į autobusiuką kilom serpantinais į Vietnamo kalnų sostinę Sapą, akys merkėsi, bet vaizdai per langą neleido užsnūsti – ryžių terasos, džiunglėmis apaugę kalnų slėniai, aukštai ant keterų pūpsantys skruzdėliniai namukai, tradiciniais rūbais apsirėdę vietiniai, nešantys malkas link namų, ir drąsiai besiveržiantys per akmenis kalnų upių vandenys.
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.
Vienam gražiam vaizdui keitus kitą netrukus užkilom aukštai link debesų. J Autobusiukui sustojus aikštėje prie katalikų bažnyčios, apsuptos tautiniais rūbais apsirengusių moterų ir vaikų, supratome, kad atvykom. Vos tik išlipom prie mūsų greitai prisistatė pora vietinių moteriškių iš skirtingų genčių. Nelabai supratome, ko jos norėjo, nes tik stovėjo ir žiūrėjo, nieko nesiūlė, nieko neprašė – Vietnamui išties keistas atvejis. Taigi kelias akimirkas vyko ganėtinai rimtas akių mūšis, moteriškės žiūrėjo į mus, mes žiūrėjom į jas, kol nusprendėm judėt link miestelio centro. Vos tik mums pajudėjus, sulig kiekvienu žingsniu moteriškių ir vaikų daugėjo, jungėsi vis naujos mūsų lydėtojos, po kelių minučių jau jautėmės kaip misionieriai, atnešę kaimą išgelbėsiantį tikėjimą ar žinią. J Vis dar nesuprasdami, kuo mes tokie ypatingi ir kodėl mus lydi dešimtys gražiais tradiciniais rūbais pasidabinusių moterų ir mergaičių, leidomės siaura vingiuota gatvele, kol galų gale įvyko lūžis - va čia ir įkliuvom – iš pradžių nekaltai paklausę, iš kur atvykom, tuo neapsiribojo, smalsavo toliau, aiškinosi mūsų vardus, o tada jau prasidėjo apyrankių ir atvirukų traukimas iš prie nugaros pritvirtintų pintų krepšių. Akimirka ir visos moteriškės lyg pabudusios iš žiemos miego ar staiga prisiminusios savo užduotį traukė viską, ką tik turėjo parduoti, siūlė ir prašė pirkti, vienos besišypsodamos metaliniais dantimis, kitos mikliai besibraudamos per kolegių minią artėdamos link mūsų garsiai pranešė, ką turi parduoti.
Sapa, Vietnamas (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Praleidę Sapoje šiek tiek laiko, pastebėjome, kad genčių moterys iš tikrųjų net negyvena miestelyje, o kasryt ateina čia iš aplinkinių kaimelių, įsikūrusių netoliese ar net už keliasdešimt kilometrų, užsidirbti vieno kito pinigo už savo rankdarbius. Visas verslas – kavinės, viešbučiai, parduotuvės ir agentūros - sumaniųjų vietnamiečių rankose, o kalnų gyventojams, kadaise karaliavusiems visoje šitoje teritorijoje, palikti tik kalnų slėniai ir apylinkės, ryžių laukai ir gyvulių auginimas... Genčių moterys nors ir įkyrios, bet malonios ir supratusios, kad nieko nepirksi, nepyksta ir nesirauko, kaip iš kitų Vietnamo vietų suvažiavę tautiečiai verslininkai. Sapoje susidūrėme turbūt su vienais iš nemaloniausių vietnamiečių – savo nepasitenkinimą demonstruojančių itin agresyviai trankant daiktus ar mėtant tavo paduotus pinigus. Ne kartą prisėdę pavalgyti pajutome, kad mums yra daroma itin „didelė paslauga“: mus aptarnauja padavėja ir atneša mūsų užsisakytą maistą, už kurį vakaro gale mokame tris ar keturis kartus brangiau nei kituose Vietnamo miestuose.
Sapa, Vietnamas (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Išpaikinti turistų ir jų atsivežtų pinigų, vietiniai verslininkai atrodo kažkur pakeliui į turtą ir gerovę pametė kišenėje buvusį mandagumą ir bendrąjį žmogiškumą. Sutikome ir tikrai malonių žmonių – šeimynėlę, turinčią mažą parduotuvėlę, kur mums šypsojosi atgal ir ko nors paklausus, maloniai paaiškindavo arba bent jau nuoširdžiai pasakydavo, kad nežino.
Sapa labai jaukus miestelis, kurio senamiestis – viena pagrindinė siaurutė gatvė, vingiuojanti per vietinį turgų, kur genčių moterys ir vyrai pardavinėja užaugintas daržoves ar ryžius, šviežiai papjautų gyvulių mėsą ir dirbinius iš jų ragų ir odos, sidabrinius papuošalus ir rankdarbius. Miestelis labai primena kurortinį Prancūzijos ar Italijos miestuką, kur namai lipa ant kalno šlaitų į aukštį, jų langai plačiai atverti į kalnų panoramos pusę, balkonai papuošti žydinčių gėlių vazonais, pirmuose namų aukštuose įsikūrę restoranėliai, kavinukės ir parduotuvės, siūlančios įsigyti šiltą megztinį gaiviems kalnų vakarams ar kalnų įrangą netyčia ją palikusiems namuose. J Ledainės, kavinės, kepyklos ir picerijos, savo meniu nukeliančios atgal į Europą, kartais priverčia pagauti save galvojant apie namus ir mamytės varškės spurgas ar „chrustus“ su pienu vakare prieš miegą.
Žygis į kalnus
Visgi važiuoti į Sapa ir neiti į kalnus – didžiausia nuodėmė, nes čia ir slypi pagrindinis miestelio grožis. Nusipirkę apylinkių žemėlapį, maisto ir vandens skubėjome į kalnus. Pradėję pasivaikščiojimą nuo Sapos centro patekome į turistų gerai numindžiotą maršrutą, kur takeliai vedantys link slėnyje esančio krioklio išgrįsti akmenimis, pakelės gražiai sutvarkytos, o šalikelėse stovintys nameliai paversti amatų krautuvėlėmis, kur tingiai hamakuose miegantys vaikai greitai sukrunta vos išgirdę besiartinančio turisto žingsnius ir nepriekaištinga anglų kalba mikliai ima siūlyti pirkti krautuvėlėje iškabintų rankdarbių ar iš krepšelių ištrauktų iš siūlų suvytų spalvotų apyrankių. Toks liūdnai suturistintas vaizdelis toli gražu neatskleidė Sapos apylinkių grožio, todėl nusprendėm mesti kelią dėl takelio ir eiti ne tokiu numindžiotu keliu atrast kalnų.
Sapa, Vietnamas (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Vos tik pasukę į šalį iš karto pamiršome akmenų grindinį ir žydinčių gėlių vazonus pakelėse – pėdos pločio išmintas takelis su kur ne kur telkšančiom balutėm pasirodė autentiškesnis vietinės kultūros ir papročių atspindys. Ėjom ir dairėmės, bet ne į telkšančias balas ir purvais besitaškančius batus, o į kalnų galybę, smailias viršūnes, kyšančias iš debesų ir žaidžiančias slėpynių su mumis. Kuo toliau ėjome, tuo labiau aikčiojom nuo vaizdų – vietomis džiunglėmis apaugę šlaitai jungėsi su žmogaus įdirbtais plotais, kurie paversti terasomis sudarė tarsi laiptuotos piramidės efektą, kai kur besiganantys gyvuliai maudėsi nedirbamų terasų purvuose, kitur milijonu skirtingų žalios spalvos atspalvių mirgėjo ryžiai prieš saulę. Kažkokia fantastika. J Vaikštinėjom, kopėm ir leidomės, kirtom kalnų upes ir iš žemės besiveržiančius šaltinius, kol priėjom įstabaus pločio upę su pakrantėse nusėtais „puntukais“, ant kurių nerūpestingai žaidė basakojai aplinkinių kaimų vaikai – taškėsi vandeniu, slapstėsi ir mėtydami mažesnius akmenukus į sraunią upę linksmai krykštavo.
Tokia nerūpestinga vaikystė, kai niekas nevalo bėgančios nosies, nedraudžia ir nebara, tokia gali pasirodyti tik iš šalies, vaikai čia - augantys Maugliai, kur galioja džiunglių įstatymai ir laimi stipriausi. Vyresnieji broliai ant kupros prisitaisę skaromis visur nešiojasi jaunesniuosius, kai kurie visai mažuliukus, saugo ir globoja, turbūt prižiūri ir auklėja. Ir čia jie žaidžia karą, tik kalnų genčių berniukai per petį persimetę odinėje makštyje slepia aštriai pagaląstą spindinčiais ašmenimis peilį, o ne plastmasinį spalvotą šautuvą. Vaikai čia dirba kaip suaugę – tampo sunkius krepšius, dirba žemę ir visaip kaip padeda tėvams prasimanyti duonos.
Sapa, Vietnamas (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kuo giliau į kalnus ėjom, tuo labiau galėjom įsivaizduoti vietinių genčių gyvenimą. Žioplinėjom į kairę ir į dešinę, į už nugaros likusį Sapos miestelį – visur, tik ne į žemėlapį – pasiklydom. J Beieškodami kelio atgal pakliuvom į ryžių terasų spąstus – klimpom į purvą iki kelių, kilom ir leidomės nuo kalnų sekdami tai dingstančiu, tai vėl pasirodančiu takeliu. Taip besiblaškydami pabaigėm visą vandenį ir pradėjom pyktis su saule – norėjosi pavėsio – stipriai.
Tolumoje užmatę porą trobesių pasukom link kalnų kaimelio – siauri, šlapi takeliai tarp trobesių, garduose uždaryti gyvuliai, ant tvorų sukabinti puodai, kažką lesančios vištos, languose marguojantys vietinių tradiciniai kostiumai ir prie durų sukrauti pinti ant nugaros nešiojami krepšiai. Nerealus ir tikrai autentiškas kaimelis aukštai kalnuose ir toli nuo Sapos mums pasirodė mažai turistų užklystamas, nes nei vienas vietinis nešnekėjo angliškai, nieko nesiūlė ir nieko neprašė, ranka parodė pusę, kur turim eiti, ir palydėjęs akimis pasuko link savo suolelio prie namų, kur atsiveria neapsakomo grožio panorama. Dar kiek paklaidžioję pagaliau sutikome žmogų, kuris mums sutiko parodyti kelią atgal, aišku už tam tikrą mokestį. Smagu tai, kad bent jau mokesčio dydį paliko mūsų sąžinėms, ne taip kaip prieš tai sutikti vaikai ar nėsčia moteris, užsiprašę dvidešimt dolerių iš kiekvieno.
Parodęs kelią iki aiškaus taško mūsų išgelbėtojas pasuko atgal, o mes leidomės toliau kalnais link pagrindinio kelio. Ėjom pro kaimus, kur būriai vaikų, žaidžiantys su prie rato pritaisytu pagaliuku, krykštavo ir vos tik mus pamatę greit išbėrė: „Hello dollar“ (labas, doleris arba galima suprast labas, doleri). Supratom, kad pasiekėm tašką, kur turistų užsuka daugiau ir, kaip matyti, vietinius „lepina“ doleriais, taip padarydami juos visiškai priklausomus nuo turistų ir formuodami jau vaikų galvose nuomonę apie užsieniečius kaip apie didelius vaikščiojančius pinigų maišus..
Pasiekę didesnį miestelį išsinuomojom motorolerius, kaip priedus gavom ir jų vairuotojus, ir už poros minučių jau skuodėm keliu link Sapos apžvelgdami mūsų klaidžiotus slėnius ir viršūnes – FANTASTIŠKA DIENA FANTASTIŠKOJE VIETOJE.
Patarimas ne vežimas
Norintys sutaupyti maistui turėtų pasirūpinti prieš važiuojant į Sapą, nes čia kainos dvigubai ar trigubai didesnės nei kitose Vietnamo vietose ir niekas nesidera, be to, derėtis dar ir pavojinga, nes supykę verslininkėliai gali virsti itin agresyviai nusiteikusiais. Vanduo irgi kelis kartus brangesnis, todėl skaičiuojantys juo turėtu pasirūpinti prieš kylant į kalnus.
Pinigai (1 US doleris – 20200 Vietnamo dongų):
· Transportas:
o Bilietas nuo Hanoi iki Lao Cai (Sapos papėdė) – 66 tūkst. dongų;
o Bilietas nuo Lao Cai iki Sapos - 50 tūkst. dongų;
o Pasivėžinimas motoroleriu (veža besišypsantis vietinis J) – 40 tūkst. dongų;
· Nakvynė – dvivietis kambarys svečių namuose apie 7 dolerius;
· Maistas:
o Bagetė – 6 tūkst. dongų (kitur 2-3 tūkst. );
o Konservuotas paštetas - 25 tūkst. dongų;
o Vanduo 1,5 l – 20 tūkst. dongų (kitur vanduo kainuoja apie 5 – 10 tūkst.);
o Blynelis (pusrytinis) su bananu ar kitu įdaru – 20 tūkst. dongų;
o Butelys vietinio „Sapa“ vyno – 50 tūkst. dongų;
o Patiekalas (vakarienei ar pietums) – apie 30 – 40 tūkst. dongų.
