Po keliolikos valandų skrydžio nusileidome Santiago, Čilės sostinėje. Prasidėjo mūsų kelionė Pietų Amerikoje – nuo jaudulio bėgiojo šiurpuliukai ir iš smalsumo kraipėsi nosiukai.
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.
Vos nusileidę oro uoste iš karto pastebėjome religijos svarbą, visur abstu švenčiausios mergelės Marijos, Kristaus paveikslų ir nuotraukų, apipintų rožiniais ir apkaišiotų plastmasinėmis gėlėmis. Čilė yra viena iš tų valstybių kaip ir JAV, Naujoji Zelandija ir Australija, kur yra griežta maisto produktų ir gyvūninės ar augalinės kilmės daiktų įsivežimo kontrolė. Šįkart deklaracijoje pažymėjom viską – užtenka tų baudų, ploninančių pinigines. Pakeliui iš oro uosto prilipę prie langų stebėjome sniego viršūnių Andus ir plačias bei pilkas didmiesčio gatves, kur gyvenimas atrodė visai neskurdus. Ne veltui, juk Čilė laikoma pačia brangiausia Pietų Amerikos valstybe. Autobuse jautėmės itin saugiai, nes ant autobuso buvo parašyta, kad Dievas mus saugo, šalia sėdintis mūsų amžiaus vaikinas atidžiai studijavo Bibliją, moteris priekyje pašnibždom kalbėjo rožančių ir autobuso langai buvo padengti Jėzaus atvaizdo plėvele, turbūt kad sustiprintų apsaugą, kartu kažkiek saugančią ir nuo kaitinančios saulės.
Santiago, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Valstybės vardas gimė labai įdomiu būdu – atvykę britai šioms žemėms davė tokį vardą nuo angliško žodžio „chilly“ (vėsu), mat šios žemės europiečiams pasirodė žvarbaus ir šalto, atšiauraus oro kraštas. Tai pati ilgiausia ir siauriausia Pietų Amerikos valstybė, kuri plačiausioje vietoje yra vos 200 km pločio. Daugiausiai apgyvendinta pakrantėse ir Andų antiplane – kalnuose esančioje lygumoje, kur plyti sausriausia pasaulyje dykuma Atakama.
Santiagas – Čilės sotinė, kurioje apsigyvenom pensionate tarsi iš muilo operų - dideliu spalvotu kiemeliu, dirbtinėmis gėlėmis, kabančiomis ant sienų. Pensionato šeimininkė nuolat žiūrėjo muilo operas ir apsirėdžiusi violetiniu žiurstu, sovietinių parduotuvių pardavėjų uniforma, sukosi virtuvėje vyne marinuodama svogūnus ir kepdama didelius mėsos gabalus orkaitėje. Namai verti aprašymo – apkaišioti ir apkabinėti religinais paveikslais, pristatyti kryžių ir religinių statulėlių, kurie apnerti spalvotais rūbais, „papuošti“ žaisliukais iš „KinderSurprise“ ir, aišku, dirbtinėmis gėlėmis, be kurių turbūt neįmanoma garbinti Dievo.
Santiago, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Pats miestas kaip ir daugelis didmiesčių pilnas visko, gatvės prekeivių, siūlančių empanadas (pyragėlius su kokiu nors įdaru), ant suolelių miegančių benamių, brangiais automobiliais besipuikuojančių arogantiškų turtuolių, besimyluojančių porelių, pardavėjų ir virėjų, tepaluotų mechanikų ir sunkius daržovių krepšius tempiančių senjorų ir išsipusčiusių senjoritų. Pagrindinė Santiago aikštė, apsodinta palmėmis ir apstatyta suoleliais, nuo kurių senoliai kukurūzais šeria būrius balandžių, kaip ir reikėjo tikėtis turi ir didelę katedrą, prie kurios būriuojasi religinės atributikos prekeiviai ir pamaldūs miestiečiai, o tokių čia nemažai.
Religija Pietų Amerikoje itin svarbi ir dalyvaujanti kiekvienoje gyvenimo srityje. Kaip vėliau pastebėjome, daugelis Pietų Amerikos miestų turi po savo pagrindinę aikštę, praktiškai analogišką matytai Santiage. Bevaikštinėdami kolonijinių pastatų gatvėmis kirtome ne vieną aikštę ir skverą, kur ant aukštų pakylų vyrai dalyvauja šachmatų čempionatuose, mąsliai stumdydami baltas ir juodas figūrėles ant kvadratinės lentos. Gatvėse prie bažnyčių ant suolelių Taro kortas išsidėstę „likimo pranašai“ daugelį praeivių viliojo ateities pasakom laiminga pabaiga.
Daugybę bažnyčių glaudžiančiame mieste keletas yra tikrai vertų dėmesio – gražiais akmeninais fasadais, kurie papuošti ornamentais ir simboliais, dideliais skliautais ir vitražiniais langais, kuriuose atsispindi degančių žvakių liepsnos. Bažnyčių viduje, deja, toks pats kičas kaip ir mūsų pensionate – Jėzus aprengtas kaip lėlė spalvotais rūbais, apkaišiotas blizgučiais ir šalia kojų prismaigstyta krūvos dirbtinių gėlių. Toks religijos vaidmuo šiek tiek priminė lengvą fanatizmą, užvaldžiusį ne vieną šio žemyno gyventoją.
Santiage susidarėme įspūdį, kad čia yra itin mylimi šunys, kurių pilnos gatvės. Nepiktybiški ir dideli mieli gyvūnai šildėse ant pievelių ar būriavosi prie gatvės maisto prekeivių, bandydami nugvelbti vieną kitą kąsnį. Kaip supratome, daugelis jų yra benamiai, kiti šeimininkų į gatvę išleisti pasivaikščioti. Gatvelės, einančios nuo pagrindinės aikštės, yra vienas didelis turgus, kur galima įsigyti visko, ko tik širdis geidžia, nuo šokoladų ir saldainių iki apatinių ir šalikų.
Santiago, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Tiesiog ant gatvės pasitiesę paklodes prekeiviai išsidėstę viską, ką tik būtų įmanoma parduoti. Galima rasti šokoladą ir šalia jo pabertus vinis, vilnonę kepurę ir seną muzikos kasetę. Tokie paklodiniai „prekystaliai“ kartais priminė blusų turgų, kur pardavinėjami jau nebereikalingi daiktai be klasifikacijos. Kaip vėliau supratome, visas šitas gatvės turgaus šurmulys turi nelegalumo atspalvį, nes tik tolumoje pasirodžius policijos automobiliui, žaibo greičiu paklodės kampai buvo suformuoti į didelį ryšulį ir gatvėje nebeliko pardavėjų, o tik daug didelius krepšius per petį persimetusių vaikštinėtojų. Bevaikštinėdami gatvėse priėjome universitetą, prie kurio palapinėse būriavosi jaunimas, išsikabinęs plakatus ir aprašinėjęs pastato sienas. Supratome, kad vyksta protestas, kaip protestuotojų mums buvo paaiškinta – jie stengiasi kovoti už nemokamą mokslą ir boikotuoti valstybės sprendimą dėl mokamo mokslo.
Santiago, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Čilėje protesto metu nedirbo nei vienas universitetas, kolegija ar profesinio rengimo mokykla. Šalį apėmusios masinio protesto akcijos vyko ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose, kur universitetai ir mokyklos buvo užbarikaduotos kėdėmis, apkaltais langais ir pastatai aprašinėti šūkiais, raginančiais grąžinti nemokamą mokslą. Mums išvykus iš miesto kitą dieną girdėjome, kad sostinėje vyko protestuotojų susirėmimai su policija, masinio vandalizmo aktai, eitynės, pritraukusios minias žmonių užplūsti gatves ir pareikšti savo priešišką nuomonę valdžios sprendimui apmokestinti mokslą.
Santiage ilgai neužsibuvę nusprendėme judėti toliau į šiaurę link dar vieno miesto prie jūros Valparaiso.
Santiage ragavome labai skanią šviežią duoną, kurios jau buvome gerokai išsiilgę, tikrai skanų, bet nesuvokiamai brangų fermentinį sūrį, turbūt dėl to, kad nelabai yra kur toms karvėms ganytis.
Santiago, Čilė (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Čilietiškas tunas nepasirodė toks pats skanus kaip Naujojoje Zelandijoje, todėl nusprendėm, kad čia turbūt reiks valgyt kažką kito.
Pinigai (1 USD – 450 Čilės pesų)
Lova daugiaviečiame kambaryje hostelyje „Vicky“ Santiago'e – 5000 Čilės pesų
Transportas:
Miesto autobuso bilietas nuo oro uosto iki Santiago centro – 1400 Čilės pesų
Vienkartinis metro bilietas – 560 Čilės pesų
· Maistas:
Pagrindiniai maisto produktai parduotuvėje (duona, sūris, daržovės, tunas) – apie 8000 Čilės pesų
1,5 l vandens – 800 Čilės pesų
Šokoladas – 1000 Čilės pesų
Ledų porcija – 290 Čilės pesų
