Pirmuosius ženklus Romos keliuose įvedė valstybės veikėjas ir karvedys Julijus Cezaris (100–44 m. pr. m. e.). Suprantama, jie skyrėsi nuo šiuolaikinių, tačiau kai kuriais naudojamės ir dabar. Pavyzdžiui, siekiant išvengti spūsčių – vienos krypties eismas.
Nuo saulėtekio iki saulėlydžio Romoje gatvėmis buvo draudžiama važiuoti privatiems vežimams, o atvykusieji iš kitur savo transporto priemones turėjo palikti prie miesto vartų ir vaikščioti pėsčiomis ar samdytis vadeliotojus (ko gero, tai ir buvo pirmieji taksistai). Buvo draudžiama vežimų savininkams važiuoti per miesto centrą, o jei keliaujama naktį, reikalauta ratus apraišioti skudurais.
Tam, kad taisyklėmis būtų vadovaujamasi, įkurta speciali tarnyba – ko gero, pirmoji kelių policija. Į ją buvo priimami buvę gaisrininkai. Nesilaikantieji taisyklių buvo išplakami, o prižiūrėtojų ir nedrausmingų važiuotojų ginčai buvo sprendžiami kumščiais.
Daugelis sankryžų buvo nereguliuojamos. Didikai buvo nustatę savas taisykles: jie į priekį pasiųsdavo bėgiką, o jis sustabdydavo judėjimą sankryžoje ir užtikrindavo laisvą kelią savo šeimininkui.
Oficialios taisklės
Pirmosios oficialios taisyklės Europoje pasirodė apie 1300 metus. Popiežius Bonifacijus VIII nurodė, kad piligrimai į Romą turi keliauti tik kairiąja kelio puse.
XVIII a. pradžioje Rusijos miestų gatvėse siautėjo lenktynininkai su rogėmis ir vežimais. Tokios lenktynės 1730 m. buvo kuo griežčiausiai uždraustos, o įsakų vykdymą kontroliavo policija, tvarkai palaikyti ji siuntė dragūnų ir ulonų būrius. Nedrausmingus vadeliotojus carai ir carienės drausminti bandė įvairiai: nusižengusįjį pirmą kartą nuplakdavo rimbu, o pakartotinai prasižengusieji buvo tremiami katorgon.
1865 m. anglų parlamentas priėmė įstatymą „Apie kelių lokomotyvus“. Jis gavo „raudonosios vėliavėlės“ vardą ir trisdešimčiai metų nuslopino garo automobilių eksploatavimą Anglijoje. Mat šį įstatymą „prastūmė“ geležinkelių savininkai. Jų tikslas buvo pažaboti konkurentą. Šis įstatymas reikalavo, kad kiekvieną kelių lokomotyvą aptarnautų ne mažiau kaip trys žmonės. Vienas iš tų asmenų privalėjo eiti prieš lokomotyvą ne mažiau kaip 50 metrų atstumu ir nešti raudoną vėliavėlę – taip įspėdavo kitus, kad artėja lokomotyvas.
Be to, kelių lokomotyvo vairuotojas privalėjo sustoti pėsčiajam, raiteliui arba vežikui iškėlus ranką. Savaeigiai ekipažai užmiesčio keliais turėjo važiuoti ne didesniu kaip 4 mylių per valandą (apie 4,5 km per valandą), o miestuose bei gyvenvietėse – 2 mylių (apie 3,2 km per valandą) greičiu. Įstatymas panaikintas 1894 m.
Senųjų miestų siauros gatvelės nebuvo pritaikytos transportui – jose vos tilpo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai dažnokai būdavo pavaišinami botagu.
Ribojo greitį
Keliuose ir gatvėse pasirodę savaeigiai ekipažai pareikalavo pirmųjų aukų. Visose valstybėse pasipylė įstatymai, ribojantys greitį, draudžiantys sustoti kur užsimanius, saugantys aplinką ir ramybę. Šie įstatymai neretai buvo nukreipti prieš automobilius kaip prieš nepageidautiną technikos naujovę.
Jau pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais susirūpinta tvarka krašto keliuose. Susisiekimo ministras 1920-ųjų vasario 17 dieną patvirtino „Taisykles apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“. Jos turėjo tik 12 paragrafų. Nors ir netobulas, tai buvo pirmas toks lietuviškas dokumentas, dabartinių Kelių eismo taisyklių pirmtakas, vėliau kelis kartus taisytas ir papildytas.
1926 metais buvo priimta Tarptautinė kelių transporto konvencija, prie jos Lietuva netruko prisijungti.
Kelio ženklai dabar labai svarbi transporto sistemos dalis, nuo jos priklauso eismo tvarka ir saugumas, judėjimo greitis, orientavimosi vietovėje galimybės.
Tam, kad kelio ženklai gerai atliktų savo funkcijas, jiems keliami gana griežti bendri reikalavimai, juos numato kiekvienos valstybės patvirtintas standartas. Nors įvairių šalių standartai šiek tiek skiriasi, pagrindiniai reikalavimai dažniausiai yra tie patys.
Taisyklės skiriasi
Atminkite, kad užsienio valstybių kelių eismo taisyklės skiriasi nuo Lietuvos Respublikoje taikomų, todėl prieš kelionę automobiliu pasidomėkite konkrečios užsienio valstybės teisės aktų reikalavimais. Pavyzdžiui, kai kuriose Amerikos valstijose griežtomis baudomis baudžiami ne tik neblaivūs automobilio vairuotojai, bet ir tokie, kurių automobilyje yra atkimštas alkoholinio gėrimo butelis, nors sėdintysis prie vairo ir negeria.
Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitose valstybėse automobilio salone privaloma turėti liemenę su atšvaitais, ją būtina užsivilkti prieš išlipant iš automobilio įvykus gedimui ar avarijai. Už šio reikalavimo nesilaikymą taikomos griežtos baudos. Bauda būtų pritaikyta net ir tuo atveju, jei automobilyje turite liemenę, tačiau jos nėra salone.
Daugelyje Europos valstybių yra renkamas mokestis už naudojimąsi greitkeliais. Šis mokestis gali būti renkamas įvairiai, pavyzdžiui, specialiai tam įrengtuose kelio postuose arba reikalaujant įsigyti lipduką-leidimą, klijuojamą ant automobilio priekinio stiklo.
Kai kuriose valstybėse vairuotojai, kurie negali sumokėti baudos už padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą iš karto, negyvena ir nedirba toje šalyje, gali netekti automobilio iki tol, kol sumokės baudą. Už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus automobiliai gali būti konfiskuojami arba sulaikomas transporto priemonės registracijos liudijimas.
Be to, nepamirškite, kad kai kuriose užsienio valstybėse – Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Airijoje, Maltoje ir kt. – eismas vyksta kairiąja kelio puse.
Donatas BRAZDEIKIS
