Gyveno kartą broliai dvyniai Rokas ir Brokas. Vasarą atostogaujant senelis jiems pasiūlė sumokėti dolerį už kiekvieną nuveiktą darbą. Brokas uždirbtą dolerį dėjo į taupyklę, Rokas pirkosi naujų žaislų. Vasaros pabaigoje Roko kišenėse švilpavo vėjai, Brokas buvo susitaupęs 500 dolerių.
Tokia istorija yra pasakojama vaikams Amerikoje. Žinoma, svajonių šalyje viskas turi turėti holivudišką pabaigą – broliai dvyniai pasimokė viens iš kito ir suaugę tapo milijonieriais. Toks ekonomikos pradžiamokslis diegiamas amerikiečių vaikams nuo mažens: taupyti ir tinkamai investuoti.
Mums artimesnis herojus – trečias brolis Jonas, kuriam kažkaip, be didelio vargo ir pastangų, vis pasiseka. Todėl kai visas pasaulis sunerimęs dėl ekonomikos recesijos, mūsų krašto lyderiams svarbiausia, atrodo, yra atostogos. Vyriausybės galva seka pasaką, kad krizės nėra ir būti negali. Pavydėtina ramybė, kai aplink kyla audra.
Buvęs JAV federalinio rezervų banko pirmininkas Alanas Greenspanas sako, kad pasaulio laukia šimtmečio krizė. Tokia, kokios pasitaiko tik kartą ar du per amžių. Taip kaip praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje ūkio depresija Lietuvos nebeaplenks. Užsienio bankai jau sugriežtino skolinimosi sąlygas Lietuvos bankams. O šie net ištisas pramonės šakas įvardijo kaip problemines ir atsisako kredituoti.
Vieša paslaptis – didžiausia problema gauti kreditą statybininkams. Kaip ir prekybininkams – parduotuvių plėtrai. Ar ne signalas, kad ūkis stoja?
Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur prasidėjo nekilnojamojo turto krizė, tūkstančiai žmonių bankams atiduoda įkeistą turtą ir atsisako mokėti palūkanas. Apskaičiavimas labai papratas: jei namo kaina nukrito trečdaliu, palyginti su tuo, kiek už jį buvo mokėta, o prieš akis dar kalnas palūkanų, verčiau tokį turtą atiduoti bankui ir atsisakyti įsipareigojimų. Todėl JAV vyriausybė skubiai parengė įstatymą, draudžiantį atsisakyti įsipareigojimų bankams ir grąžinti turtą, nes JAV finansų sektorių ištiktų katastrofa.
Pranešama, kad Ispanijoje, kur dirba daug lietuvių, statybos pramonė smuko daugiau nei 30 proc., 1,5 mln. naujų namų stovi neparduoti. Tas pats darosi Airijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Lietuvoje taip pat nuo metų pradžios trečdaliu sumažėjo nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sandorių. Per 10 proc. krito kainos. Bet argi tai problema, dėl kurios valdžiai verta sukti galvą?
Visa Vakarų šalių viešoji erdvė perpildyta siūlymais ir diskusijomis, kokių priemonių imtis. Atrodytų, vakariečiams neberūpi nei vasara, nei atostogos.
Ispanijos vyriausybė inicijavo plačią infrastruktūros ir viešųjų pastatų statybos programą. Vokietijos ūkio ministerija nedelsdama pasiūlė parengti valstybės investicijų planą ekonomikai pagyvinti, verda diskusijos dėl mokesčių mažinimo. Net Prancūzijoje, garsėjančioje karingomis profsąjungomis, gatvių mūšiais, vyriausybė be didesnio pasipriešinimo priėmė ekonomikos modernizavimo įstatymą. Recesijos grėsmė negali neatsiliepti mūsų kraštui. Tik klausimas, ar valstybės lyderiai yra pasirengę ir pajėgūs spręsti kylančius iššūkius. Ką iki šiol siūlė politikai krizei sušvelninti? Daugiau ilsėtis. Lietuva išgarsėjo švenčių perkėlimais, PVM lengvatomis atskiroms prekėms. Valdžia net vėl kažką murma apie progresinius mokesčius.
Žinoma, gal kylančios ekonominės problemos nėra įkandamos premjerui ir dabartinei Vyriausybei. Kiekvienas žmogus turi savo ribas. Kita vertus, jau dvylika metų valdžioje esančios partijos pirmininkas mėgsta kartoti, kad jis ir jo partija nebijo prisiimti atsakomybės.
Tik vien to neužtenka, dar reikia turėti idėjų, ką daryti su ta atsakomybe.
Tačiau kol kas tik sekama pasaka: krizė Lietuvai negresia. Juk gali pasisekti, kaip tam trečiam broliui Jonui. Tuo ir skiriasi amerikiečių pasakos nuo lietuvių. O gal dėl to ir skiriasi mūsų mentalitetas nuo amerikiečių, o Lietuvos politika nuo Vakarų?
Kęstutis Petrauskis
