Pokalbis su ministru – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Ką jūs ketinate daryti? Kokį matote sprendimą?
Susidėliojome kelis sprendimus, bet jų visų esmė yra ta, kad turime stiprinti ūkininkų derybines galias, nes jie turi kozirius savo pusėje ir žaliavinio pieno trūksta. Panašu, kad trūks ilguoju laikotarpiu. Tai kooperacija ir jų pačių pastangų sutelkimas yra viena iš priemonių.
Iš kitos pusės, taip pat norime ir solidarumo iš pieno perdirbėjų, kadangi praeiti metai buvo pakankamai geri ir vieniems, ir kitiems, o šie metai yra ir gali būti dar blogesni, bet jie ne visus pieno gamintojus paveikė vienodai.
Skaudžiausiai paveikė ir paveiks tie, kurie pradėjo investicinius projektus į pieno ūkio modernizavimą. Mes norime šitą segmentą išskirti atskirai ir taip pat prašome pieno perdirbėjų, kad jie į tai atsižvelgtų, nes kaip sakiau – pieno ilguoju laikotarpiu trūksta ir trūks.
Bet kaip jūs ketinate pažaboti tuos perdirbėjus? Nes kainų atotrūkiai nemaži, žiūrint, už kiek pienas superkamas ir už kiek atsiranda parduotuvėse.
Tas buvo visada. Tik mes nesutinkame su tuo, kad dėl padidėjusių energijos kainų ir kitų objektyvių priežasčių, sąnaudų dedamoji yra stabili tarp pedirbėjų ir prekybininkų, ir pačių perdirbėjų, o kai atsitinka krizė, ji pirmiausia juda link pieno gamintojų. Jie yra pirmoje vietoje.
Ir tas nestabilumas neleidžia nei investuoti, labai stipriai padidina šio verslo rizikas. Tai nėra paprastas verslas, kurį tu gali paimti, sumažinti kažkokią gamybą, išeiti atostogų ir panašiai. Pirmiausia, dirbi su gyvybe, su gyvuliais ir, jeigu ūkis atsitraukia iš visos gamybinės grandinės, jo nebeatstatysi. O jeigu ir prie geriausio būdo norėsi atstatinėti, užtruks trejetą metų ir tai yra labai didelis poveikis.
O kaip sakiau, žaliavinio pieno trūkumas yra ir prognozuojamas ilguoju laikotarpiu visoje Europos Sąjungoje taip pat. Tai bendras interesas yra išlaikyti modernizavimą ir išlaikyti visus pieno gamintojus. Toks yra bendras siekis.
Viena iš galimų idėjų yra pieno supirkimo kainą susieti su pieno kaina parduotuvėse. Kaip tai atrodytų realiai? Ir ar sutiktų tiek perdirbėjai, tiek prekybininkai?
Matote, valstybės institucijos ir tuo pačiu ministerija ir Seimas turi galias priiminėti teisės aktus ir įstatymas tą galėtų numatyti. Viena iš diskusijų ir buvo, kad žaliavinio pieno kainą galima susieti su galutinės produkcijos. Ne tik parduotuvėse, bet ir eksportui skirtos. Ir tiek vienas produktas – žaliavinis pienas, tiek pieno produktai yra reguliuojami tarptautinėse biržose. Tai yra tarptautinės biržos kainos objektas, tai yra objektyvių kriterijų.
Tai visame pakete, ką mes ir sutarėme iš visų 3 paketų, kuriuos aptarėme, vienas yra iš tų, ir sutarėme darbo grupėse padirbėti, kad galėtume grįžti dar vasario mėnesį ir priimti sprendimus, kuria linkme judame.
Dažniausiai girdime, kad visi – tiek perdirbėjai, tiek prekybininkai – purškia, kad esą viskas normalu, čia elektros kainos, tos kainos, tos kainos ir galutinė kaina visgi yra pagrindžiama. Jūs sakote, kad ketinate susodinti visus tris prie vieno stalo ir susitarti. Ar tai įmanoma? Ar nebus taip, kad „ne, mano kaina yra pagrįsta ir nieko čia nenuleisiu“?
Visos kainos yra pagrįstos ir argumentų gali būti tikriausiai kibirais iš vienos ir iš kitos pusės. Bet kartoju tai, kad, kai krizė atsitinka, ji pirmiausia mažėja gamintojų ir perdirbėjų segmente. Tas matosi, tas yra objektyvu. Ji ne taip stipriai mažėja tarp perdirbėjo ir pardavėjo, tai mes norime šitoje vietoje teisybės ir stabilumo šiame segmente, nes negali labai stipriai pakeisti gamybos apimčių.
Ir kitas dalykas – pienas yra tas žemės ūkio produktas, kuris labai greitai genda. Jo negali ilgai laikyti, turi perdirbti ir toje visoje grandinėje ūkininkas tampa silpnąja grandimi. Mūsų pareiga jį apginti.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.