Skubos tvarka priimtas Nekilnojamojo turto mokestis, kaip ir prognozavo ekspertai, sukėlė daug neaiškumų bei nepatogumų verslininkams. Neproporcingai išaugus nekilnojamojo turto mokesčio dydžiui, mokesčio įstatymą suskubta tobulinti, suteikiant savivaldybėms teisę diferencijuoti Nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.
Nors įstatymų šalininkų teigimu toks diferencijavimas sudarytų sąlygas skatinti tam tikras mokesčio mokėtojų grupes, kita vertus, jis sudarytu sąlygas korupcijai – tai vienas didžiausių siūlomos tvarkos pavojų. Mokesčių mokėtojų grupės galėtų būti diskriminuojamos, nes verslininkai, kad ir gaminantys tą pačią produkciją ar teikiantys tas pačias paslaugas, bus priversti mokėti skirtingų tarifų mokestį, nustatytą atsižvelgiant vien tik į abstrakčius įstatyme išdėstytus kriterijus bei valdininkų norus. Toks apmokestinimas ne tik nesąžiningas bei skatinantis korupciją, bet ir iškreipia rinką.
Įsivaizduokime, jog yra penkios bandeles gaminančios įmonės, o kuriam nors savivaldybes abonentui viena iš tų įmonių yra daug mielesnė už kitas, nes josios bandelės skanesnės ir pamalonina paties abonento liežuvį. Remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nurodytais kriterijais, nesunku bus priskirti prie skirtingų grupių šias penkias įmones, mielesnei pritaikyti mažiausią Nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, o kitas, kurių bandelės nepasiekia abonento skrandžio, apmokestinti aukščiausiu mokesčio tarifu. Tokiu būdų mielesnė įmonė įgis didesnį konkurencinį pranašumą kitų įmonių atžvilgiu, turės daugiau galimybių padidinti užimamą rinkos dalį, be abejo, pagamins daugiau ir dar skanesnių bei maistingesnių bandelių abonentui. Deja, nuskriaustos įmonės susilpnės, o ilguoju laikotarpiu gali būti priverstos nutraukti bandelių gamybą.
Tokia situacija skatins nukentėjusias įmones taip pat gaminti skanesnių, skirtų vien tik abonentui bandelių. Jos tai darys, besitikėdamos sujaudinti abonento skonio receptorius tiek, kad ir joms būtų leista mokėti mažiausią Nekilnojamojo turto mokestį. Tokiu būdu šis mokestis gali skatinti bandelių tekėjimą abonentams valstybėje.
Kita vertus, jei mokesčio dydžio kriterijų būtų keli ar vienas ir šie būtų konkretūs (o ne abstraktūs, kaip kad siūloma), pavyzdžiui, mokestis nustatomas teritoriniu principu, tokiu atveju, nors ir būtų nusižengta teisingumo principui, korupcijos galimybės sumažėtų, o savivaldybės savo rankose turėtų papildomą teritorijų planavimo instrumentą.
Visgi, siekiant išvengti galimos korupcijos ir mokesčio mokėtojų diskriminacijos, bei kitų šio mokesčio keliamų neigiamų pasekmių verslui (juolab, jog savivaldybė kol kas nestokoja miesto planavimo instrumentų), netobulą Nekilnojamojo turto mokesti reikėtų naikinti. Kompensuoti savivaldybių prarastas pajamas galima būtų skiriant joms dalį jose surenkamo pelno mokesčio ar leidus joms rinkti kitokias vietines rinkliavas.
Kęstutis Masiulis, Chorstas KlausasNaujosios viešosios vadybos fondas
