Respublikonų nuostatos skatina kai kuriuos demokratus ieškoti alternatyvų apkaltai. Virdžinijos valstijos senatorius Timas Kaine'as pasiūlė, kad Senatas pasvarstytų galimybę formaliai papeikti Trumpą dėl mėginimo kurstyti savo šalininkų minią šturmuoti Kapitolijų. Papeikimo (censure) rezoliuciją turėtų pasiūlyti abiejų partijų atstovai, ir jai turėtų pritarti 60 senatorių. Už papeikimą galėtų balsuoti kai kurie respublikonai, nepatenkinti D. Trumpo veiksmais, bet kartu manantys, jog apkaltos procesas negali būti taikomas buvusiam prezidentui. Kol kas demokratų partijos vadovai nėra komentavę T. Kaine'o pasiūlymo.
Nutarimas antrą kartą kelti apkaltą D. Trumpui visada buvo kontroversiškas. Nors daug ekspertų mano, kad Senatas turi teisę teisti buvusį prezidentą, kritikai perspėja, kad apkalta sukeltų pavojingą precedentą vėliau suvedinėti sąskaitas su oponentais, kad ir buvusiu prezidentu Baracku Obama.
D. Trumpas kaltinimas įvykdęs sunkių nusikaltimų ir nusižengimų, kurstydamas smurtą prieš Jungtinių Valstijų vyriausybę. Bet maišto kurstymo samprata yra gana miglota, nes maištų JAV beveik nebūta. Antai, ar gali būti maištas, jei nebuvo maišto vadui ar vadams tiesiogiai pavaldžių ir jų įsakymus sąmoningai vykdančių sąmokslininkų?
Teisinės sąvokos yra aiškiau apibrėžiamos, kai nagrinėdami ir spręsdami bylas teismai pastebi įvairius niuansus ir juos skirtingai traktuoja.
Žinomas politikos filosofas Michaelas Walzeris aiškina, kad agresija yra bendras terminas kiekvienam teritorinio vientisumo ir politinio suvereniteto pažeidimui, ir tuo skiriasi nuo baudžiamųjų kodeksų, kurie įvairiai rūšiuoja ir vertina žmogaus gyvybės atėmimą. Pasak M. Walzerio, agresija vienodai traktuojama dėl to, kad ji visada sukelia pavojų gyvybei ir poreikį jai priešintis.
Yra ir kitas paaiškinimas. Skirtingi žmogžudysčių apibrėžimai grindžiami teismų sprendimais. Lietuvoje teisiškai išskiriamas privilegijuotas nužudymas, kai egzistuoja nusikaltimo pavojingumą mažinančios aplinkybės, ir kvalifikuotas nužudymas, kai esama nusikaltimo pavojingumą sunkinančių aplinkybių. Nuteisiant kaltinamąjį, atsižvelgiama į aukos būseną, žudymo pobūdį, žudiko paskatas ir siekius. Tarptautiniai teismai paprastai nevertina suverenių valstybių veiksmų, todėl trūksta teismų praktikos, teisiškai apibrėžiančios įvairios agresijos rūšis, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytą Krymo inkorporavimas, JAV antpuolį prieš Iraką, Izraelio įsiveržimą į Libaną ar Turkijos invaziją į šiaurės Kiprą.
D. Trumpas kaltinimas maišto kurstymo dėl jo kalbos savo rėmėjams prieš Kapitolijaus šturmą. Bėda tai, kad pagal JAV Konstitucijos pirmąją pataisą jo kalba traktuotina kaip Konstitucijos ginamos žodžio laisvės išraiška. JAV beveik neįmanoma uždrausti piktybiškų ir nesantaiką kurstančių pasisakymų. 1969 metais Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad rasistinius, antisemitinius pasisakymus galima drausti tik tada, jei jais kurstoma tučtuojau imtis neteisėtų veiksmų ir jei esama realios galimybės, kad klausytojai tai darys. D. Trumpas kalbėjo dviprasmiškai. Jis niekada tiesiogiai neragino savo šalininkų smurtauti, tik kvietė žygiuoti į Kapitolijų ir priešintis rinkimų balsavimo rezultatų patvirtinimui, „taikiai ir patriotiškai“ laiduoti, kad jų balsai būtų išgirsti. Jis sakė, kad protestas prie Kapitolijaus suteiktų respublikonams progą pademonstruoti tą išdidumą ir drąsą, kuri reikalinga, siekiant „atsiimti mūsų šalį.“
Iš anksto nebuvo galima žinoti, kaip ir kiek D. Trumpo šalininkų reaguos į kalbą, kokių veiksmų jie griebsis. Esu gana tikras, kad to nežinojo ir pats D. Trumpas. Jis apskritai nenuvokė, kas vyks ar turėtų vykti. Ar jis tikrai manė, kad į Kapitolijų įsiveržusi minia privers Kongresą nepripažinti Joe Bideno pergalės (ir gal paskelbs jį nugalėtoju), ir kad visi su tuo susitaikys? Nežinia, kokios iliuzijos užvaldė jo galvoseną.
Kalba buvo provokuojanti, dviprasmiška, tokia, kokios joks prezidentas neturėtų sakyti – bet kartu tai buvo Konstitucijos ginama kalba.Tad galėtų atsirasti nemaloniai paradoksali padėtis: žmogus teisiamas už maišto kurstymą, nors kurstymas buvo legalus, nepažeidė įstatymų, tad ir nebaustinas.
Dėl suprantamų priežasčių demokratai nepaprastai daug reikšmės skyrė vienai dienai, vienai kalbai, vienam veiksmui. Bet tai buvo klaida. D. Trumpas ištisus du mėnesius žlugdė konstitucinę santvarką savo mėginimu paneigti rinkimų rezultatus ir ypač savo atkakliomis pastangomis priversti kitus klastoti rezultatus. Tai nepateisinamas elgesys, juolab iš šią santvarką ginti ir apsaugoti prisiekusio prezidento.
Demokratų vadovybė turės rinktis tarp dviejų alternatyvų – tęsti apkaltos procesą, nujaučiant, jog D. Trumpas bus išteisintas, ar pasiūlyti viešą papeikimą, kurį gal palaikys bent dešimt sąžiningų respublikonų senatorių, tuo užtikrinant, kad Trumpo veiksmai oficialiai pasmerkti.
