Lietuvos politinių partijų sistemos tapimas bespalve mišraine turi rimtų pasekmių. Apie tai savaitraštyje „Veidas“ rašo politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius.
Migla gaubia Lietuvos politines partijas. Vis sunkiau atspėti, kokių principų jos laikosi, kam atstovauja, kokie pagrindiniai jų politiniai siekiai, su kuriomis politinėmis jėgomis jos bendradarbiaus. Šis neapibrėžtumas kenkia Lietuvos demokratijai.
Paprastas pilietis negali žinoti, kuri partija labiausiai gins jo interesus ir, patekusi į Seimą, laikysis savo skelbiamų principų. Šiomis aplinkybėmis balsuoti už kurią nors partiją būtų panašu kaip pirkti loterijos bilietą: jei laimė nusišypsos – išloši.
Seniai pastebėta, kad nelabai prasminga Lietuvos partijas skirstyti į kairiąsias ir dešiniąsias. Tad siūloma jas klasifikuoti kitaip, pvz., į tradicines ir populistines, į oligarchus remiančias ir jiems besipriešinančias. Nepriekaištingos skirstymo schemos nėra. Bet tradicinis išdėstymas dešinės ir kairės spektre lieka naudingiausias, nes daugiausiai pasako apie partijos požiūrį į verslą, socialinį teisingumą, mokesčių politiką, biudžetą, kovą su socialine atskirtimi, santykius su Rusija ir t.t. Bėda ta, kad vienų partijų skelbiamos nuostatos neatitinka jų realios politikos, o kitų nuostatos nežinomos ar neprognozuojamos.
Socdemų (tiksliau tariant, buvusios LDDP) nomenklatūriniai ryšiai niekada nebuvo paslaptis. Vis dėlto žadą atėmė besąlygiškas "Leo LT" ir "Vilniaus prekybos" siekių palaikymas. Paprastas orumas reikalavo išlaikyti padorų atstumą ir piliečių interesų gynimo regimybę.
Konservatoriai lyg ir būtų dešiniųjų partija, bet kaip paaiškinti pusantrų metų besitęsusią kohabitaciją su socdemais, kai už pirmininkavimą keliuose komitetuose buvo niveliuojami idėjiniai skirtumai? Vakaruose yra sudaromos dešinės ir kairės "didžiosios koalicijos", bet ypatingomis aplinkybėmis ir tarp lygiaverčių partnerių. To Lietuvoje nebuvo.
Dar sudėtingiau į kairės ir dešinės spektrą įrikiuoti personalines Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ar Kazimieros Prunskienės partijas. Sunku jas kitaip vadinti, kai vadas lemia partijos politiką. Jos orientuojasi į vargingesnius ar padėtimi nepatenkintus gyventojus, sudarančius didžiausią jų elektorato dalį. Bet "darbiečiai" ir valstiečiai liaudininkai tvirtai palaikė "Leo LT", tad nepaisė gyventojų daugumos nuomonės. Antra vertus, V.Uspaskichas ir daugelis Darbo partijos deputatų neslepia savo ryšių su stambiuoju verslu. Nematė tik tie, kurie nežiūrėjo.
R.Pakso "Tvarka ir teisingumas" lieka kitų partijų ignoruojama partija. Ji skelbiasi ginanti nuskriaustuosius, kovojanti dėl socialinio teisingumo. Bet tvarkos pabrėžimas, nuogąstavimai dėl KGB rezervininkų vaidmens labiau atskleidžia dešiniųjų vertybes. Neaiškūs R.Pakso ryšiai su Rusija ir partijos finansų šaltiniai dar labiau sunkina pastangas nustatyti partijos siekius.
Nežinia, kaip seksis Algirdo Paleckio buriamam "Frontui", nors aštrus A.Paleckio liežuvis neliks be atgarsio. Skelbiamos nuostatos yra karingai kairiosios, primenančios ne tradicines socdemų partijas, bet labiau Vokietijos "Die Linke", telkiančią radikalus ir nepersitvarkiusius buvusius komunistus. A.Paleckį palaikantieji žinos, už ką balsuoja.
Lietuvos politinių partijų sistemos tapimas bespalve mišraine turi rimtų pasekmių. Juk demokratijos esmės nesudaro teisingi ir laisvi rinkimai, po kurių balsų daugumą surinkusios partijos ateina į valdžią. Rinkimai nėra tikslas pats savaime, o priemonė žmonėms išreikšti savo valią ir sukurti sąlygas jai įgyvendinti. Partijų programų neapibrėžtumas bei polinkis jų nepaisyti po rinkimų pakerta piliečių siekį užtikrinti savo valios įgyvendinimą. Dažnai balsuojama už viena, o gaunama kita. Kai rinkimai nesuteikia piliečiams realios galimybės lemti valdžios politiką, jie lieka tik bergždžias balsavimas, kaip tarybiniais laikais.
Už kurią partiją reikėtų balsuoti, norint įvesti progresinius mokesčius? Ar siekiant užtikrinti, kad mokytojų atlyginimai padidėtų? Arba kad atsakingos tarnybos energingiau tirtų, ar maisto produktų kainų kilimo nepaveikia karteliai? Nežinant atsakymų į šitokius klausimus, sunku racionaliai balsuoti.
Vakarų politinės partijos nėra teisuolės, nepriekaištingai įgyvendinančios savo rinkimų pažadus. Respublikonų partija Amerikoje prisistato kaip fiskalinės drausmės įsikūnijimas, bet ji labiausiai atsakinga už milžiniškus biudžeto deficitus. Kintanti ūkio ar tarptautinės politikos konjunktūra, politinių partnerių paieškos, poreikis daryti nuolaidas verčia partijas manevruoti ir keisti savo nuostatas. Bet yra neperžengiamų ribų.
Neįsivaizduojama, kad Vakarų Europos socialdemokratų partijos vadovas sektų Lietuvos socdemų garbės pirmininko Algirdo Brazausko pavyzdžiu ir pasisakytų prieš progresinius mokesčius, ir kad socdemais pasivadinusi partija per beveik dvylika valdžios metų nebūtų rimtai kovojusi dėl šitokių mokesčių, tuo viešai demonstruodama savo abejingumą kertiniam socialdemokratijos principui – socialiniam teisingumui.
Padėtį komplikuoja didėjantis polinkis sudaryti prieštaringas ad hoc koalicijas. Kai prieš dešimtmetį LDDP, socdemai, centristai, krikdemai ir konservatoriai dominavo politiniame gyvenime, rinkėjams buvo aišku, kokios gali būti koalicijos: konservatorių ir krikdemų, LDDP ir socdemų. Reikalui esant, viena ar kita grupė galėtų bendradarbiauti su centristais. Bet konservatoriai nebūtų susidėję su LDDP ar socdemai su krikdemais. Dabartinis Seimas parodė, kad viskas galima.
Pagaliau politikai, net pagal partijų sąrašus išrinkti, keičia partijas, tuo niekais paversdami rinkėjų balsus. Dabartinis Seimas yra rekordininkas pagal politinių perbėgimų mastą. Iš vienos frakcijos į kitą perbėgo bent 38 deputatai. Tai reiškia, kad dabartinė frakcijų sudėtis, taigi ir politinės galios pasiskirstymas Seime, neatitinka rinkėjų valios.
Dieną po parlamento rinkimų žinosime naujojo Seimo sudėtį, bet turbūt ir po metų tik mėginsime suvokti, ką išrinkome.
