Nemanau, kad Gudijos fiurerio –kolchozniko Aleksandro Lukašenkos apsireiškimas Lietuvos žemėje ir jos prezidentūroje yra labai pavojingas. Daugiaveidės Europos Sąjungos politikos kontekste jis netgi neatrodo nepadorus. Man asmeniškai – Vladimiras Putinas yra kur kas labai kraugeriškas sutvėrimas, su savo režimu keliantis tikras grėsmes ir problemas kaimynams bei pasauliui. Tuo juokingiau atrodo mūsų entuziastų, siekiančių pagrįsti draugystės būtinybę, mėginimai persiversti per galvą.
Darbo dienos pabaigoje, vartaliodamas elektroninį paštą užplūdusias žinutes, ėmiau ir aptikau genialią politologinę įžvalgą. Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) lyderis Kęstutis Čilinskas jau kelintą kartą nustebino minties gelme. Pirmą kartą suklusau, kai buvęs Gedimino Vagnoriaus vyriausybės kancleris, sovietinių milicininkų ir NKVD garbintojos Tamaros Birmontienės bendražygis žmogaus teisių gynyboje, iškilus visuomenininkas - advokatavo Stalino šlovintojams. Tada jam pasirodė, kad bausti tuos, kas sako, jog žmones žudyti Gulage buvo teisinga, - demokratijos pažeidimas.
Šį kartą sužinojau dar šį tą naujo. Pasirodo, K. Čilinskas nemato būdų prisiliesti prie baltarusiškos kultūros, nesusidraugavus su Aleksandru Lukašenka. Pasak asociacijos „Jungtinis demokratinis judėjimas“ pirmininko advokato Kęstučio Čilinsko, jis, kaip Lietuvos pilietis, pasisako už Baltarusijos ir Lietuvos suartėjimą visose srityse: mene, moksle, versle ir visuomeninėje veikloje. Bet tokio bendravimo mes negalime turėti be Baltarusijos diktatoriaus Lukašenkos sutikimo,“ – tvirtino jis.
Keista – niekada Lietuva su juo nedraugavo, bet kaimyninėje šalyje išleistos literatūros, net labai vertingos ir pačios Lietuvos istorijai, knygynuose ir bibliotekose netrūksta. Gal vertėtų mūsų prezidentei įsegti Aleksandrui Grigorjevičiui kokį Gedimino ordinėlį? Juolab , kad patirties yra – kuo gi jis blogesnis už Valdo Adamkaus apdovanotą kagebistą Vladimirą Jakuniną?
Vis dėlto , fundamentaliausia įžvalga, verta karščiausių aplodismentų, yra šis Kęstučio Čilinsko atradimas: oligarchija pasirodo, būna ciniška ir nelabai ciniška. Tik taip galiu suprasti tokią Lietuvos demokratijos judėtojų vado mintį:
„Pasak K.Čilinsko, Lietuva yra oligarchinė valstybė ir čia neveikia daugelis Konstitucijoje įtvirtintų demokratijos principų, bet Lukašenkos valdymas yra ciniškai oligarchinis.“
Tiesą sakant, visai susipainiojau... Ar Lietuvos oligarchija yra nepakankamai ciniška? Ar K. Čilinskas prisimena Aristotelį ir turi omenyje aristokratiją, kuri dar neišsigimė į oligarchiją? Įdomu – „Dujotekana“, „Maximos“ dešimtukas (ar ne su juo pats kovojo?), kiti dėdės ir tetos iš tų pačių užkulisių, kaip ir jų politiniai tarnai – panašūs labiau į aristokratus ar oligarchus ir jų dvaro filosofus bei juokdarius? JDJ lyderis susigaudyti nepadėjo. O kaip atrodo jums?
