Beveik ketvirtį amžiaus nuošaliame Širvintų krašte, Valiukiškių kaime gyvenantis Arvydas Jankauskas dar ir šiandien sunkiai įsivaizduoja, kad už geras kūrybines įdėjas ir aktyvią veiklą sulaukė aršaus puolimo iš pavydžių kaimynų, buvusių rajono vadukų bei nusikalstamo pasaulio veikėjų. Nuolatinių atakų terorizuojamas menininkas prisipažino praradęs bet kokią viltį ir tikėjimą teisingumu.
Baigta
Šiais metais jis jau nebeketina rengti jokių koncertų, meno festivalių, sporto stovyklų.
Nuo 1999 m. šiame kaime, prisiglaudusiame netoli istorinės Kernavės, vyko smagios roko, folkloro, šokio ir sporto šventės, pritraukdavusios minias lankytojų ne tik iš Širvintų krašto, bet ir kitų šalies miestų ir miestelių. Netrūkdavo svečių net iš užsienio. Ne vienam tų švenčių dalyvių beliks tik guostis prisiminimais apie gražia tradicija anuomet tapusius alternatyvios roko muzikos festivalius „Baltijos garsas“, „Mėnuo juodaragis“, skautų, kovinio sporto stovyklas. Jų gerbėjai ne kartą stebėdavosi iš kur tiek energijos, jėgų semdavosi atkaklusis Arvydas, sugebėjęs vienut vienas padėti organizuoti tokius renginius.
Blogis už gėrį
„Neslėpdamas nusivylimo atvirai sakau – pavargau nuo tų vietinės valdžios bei jų parankinių išpuolių ir šantažo. Buvau subrandinęs ne vieną meno, kultūros projektą, kurį ketinau įgyvendinti šiame nuostabiame Dievo užmirštame kampelyje. Bet kaip visa tai pasiekti, jei prieš tave kone kasdien kriokliu pilasi visokiausi skundai, grasinimai, baudos – neva, čia savivaliauju, niokoju gamtą, trikdau kaimynų ramybę ir t.t. Daugiau nei dešimtmetį sugebėdavau atsispirti prieš tą melo ir purvo sukamą malūną, tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad nebenoriu kovoti. Nematau prasmės. Grasinimai pasiekė kulminaciją. Nesenai įstojau į darbo biržą, tapau eiliniu bedarbiu ir kaip nors mėginsiu išsiversti iš drožybos, kitų meno verslų“, - savo karčią gyvenimo istoriją dėliojo 56 metų A. Jankauskas.
Į padavimais ir legendomis garsėjantį Kernavės kraštą A. Jankauskas atvyko dar 1988 m. prieš pat Kalėdas. Valiūkiškių kaime, šalia vaizdingo Neries vingio nusipirko senutėlę pirkelę, menančią dar Napoleono kariuomenės žygį į Rusijos platybes. 1994 m. išpirko 7 ha upės pakrantės. Arvydas gerai pamena, kad šioje apleistoje sodyboje tada nebuvo nei elektros, nei kelio, aplinkui plytėjo tik tamsus miškas ir tuščios sodybos, artimiausias kaimynas buvo net už poros kilometrų. Menininko gyslelę turinčiam jaunuoliui tada užgimė fantastiškos idėjos – įkurti čia poilsio ir kultūros centrą, amatų kaimą, kur atvykę žmonės galėtų ne tik dvasiškai atsigauti, bet ir prasmingai praleisti laisvalaikį muzikos, įvairių renginių šurmulyje. Nedelsdamas pirmiausia paremontavo, sutvirtino bebaigiančią griūti tą seną pirkelę, beje, išsaugodamas visą jos autentišką išorinę bei vidinų. Arvydo pastangomis netrukus čia sužibo ir elektra, buvo sutvarkytas miško kelias į miestelį. Netrukus buvo padarytas ir patvirtintas sodybos projektas.
„Tačiau anuomet pajutau, kad vienam čia gyventi ir kurti menus bei kultūrinius projektus bus sudėtinga, todėl sumaniau pasikviesti į šį kaimą keletą savo bendraminčių, kad jie čia įsikurtų. Iš jų tik šiauliškį Rimą Janulį šiaip taip pavyko prikalbinti. Jis ketino čia atvykti ir užsiimti keramika. O tam reikalaui – molio visas kalnas pamiškėje! Padėjau šiam žmogui surasti ir įsigyti kaimynystėje apleistą kitą sodybą. Ką gi, buvęs mano geriausias draugas pasiunčia mane kuo toliau – viskas, sako jis, aš čia šeimininkausiu ir daugiau nelįsk man į akis... Netrukdžiau, palikau ramybėje. Tada net nepagalvojau, kad šiame vienkiemyje netolimoje ateityje iškils rimti konfliktai, kažkas imsis psichologinio ir net fizinio teroro prieš mane“, – pasakojo A. Jankauskas.
Tos dienos ilgai laukti nereikėjo. Į savo namus R. Janulis vieną dieną pasikvietė kitą kraštietį – Evaldą Juozapavičių. Šiauliuose šis žmogus jau turėjo ne itin gerą reputaciją, kalbama, kad jis palaikė ryšius su to krašto nusikalstamo pasaulio atstovais. Pasak Arvydo, įkėlęs kojas Valiukiškių kaime, šis veikėjas pasijuto kone visagalis – jis jau, pasirodo, turi teisę nustatyti pastatų, žemės ir kito nekilnojamojo turto kainas, jas reguliuoti... Ne tik šis kaimas, bet ir Kernavės apylinkės žemės pagal šio žmogaus parėdymus jau yra išdalintos...
Sutratėjo, subraškėjo visas Kernavės dievų miškas. Kasmet veisėsi vis „puikesni“ kompanjonai.
„Prieš beveik 15 metų įkėlęs kojas į mūsų kaimą, tačiau iki šiol savo vardu taip ir neįregistravęs sodybos, ponas Evaldas prieš mane pradėjo totalinį puolimą. Savaime suprantama dėl ko – aš nesu iš tų, kuris pasiduotų jo savivalei ir šantažui. Nekreipiu dėmesio į jokius „autoritetus" ir „prioritetus“. Gyvenu ir veikiu pagal savo gyvenimo priimtus dėsnius. Antra, ši istorinė vietovė juk taip vilioja visokiausio plauko vertelgas, norinčius pasipelnyti... Taigi, aš tapau tiesiog piktžaizde šio veikėjo akyse... Ne kartą buvo man grasinta, kad būsiu sudegintas, paleistas žemyn upe, jei būsiu nepaklusnus... Kreipiausi pagalbos į policiją, bet veltui sugaišau laiką. Beje, prieš porą metų buvo net keturis kartus padegta stovyklavietė, perpjautos visos mašinos padangos, buvo prisijungta net prie laidinio telefono... Negalėdamas šitaip manęs paveikti, tas kaimynėlis sumanė su manimi susidoroti per vietinę valdininkiją. Kitaip nebūtų prasidėjęs gandų kūrimas. Į įvairias rajono valdžios institucijas pasipylė gausybės skundų, kad aš teršiu ir alinu gamtą, per muzikinius festivalius keliu triukšmą kaime ir neduodu ramybės visai Kernavės parapijai“, - pasakoja A. Jankauskas.
Aplinkosaugininko antpuoliai
Pašnekovo teigimu, bene uoliausiai į absurdiškus skundus sureaguoja Aplinkos ministerijai pavaldžios rajono aplinkosaugos agentūros šefas Romualdas Sližauskas. Tenka tik stebėtis šio pareigūno aktyvumu – vos tik agentūra spėja gauti smeižikišką skundą ar skambutį, ne kas kitas, o pats R. Sližauskas tuoj pat prisistato ir be jokių ceremonijų išrašo baudas. Jei tokiu tempu šios institucijos vyrukai dirbtų visada ir reaguotų į rimtus įvykius, Arvydo nuomone, aplinkosaugos problemų greitai visai neliktų. Tačiau R. Sližauskas visada paklusniai sureaguoja į pono Juozapavičiaus ir jo bendrininkų šmeižikiškus pranešimus ir net nemato reikalo pasidomėti, kas ir kaip per tuos dešimtį metų pasistatė sodybą upės apsaugos zonoje, sugadino ir buldozeriu nulygino Neries pakrantę istorinėse Kernavės vietose, neleistinoje vietoje užtvėrė Praustuvės servitutinį miško kelią, kad nepravažioutų kaimynai... O štai A. Jankauską už koncertų renginius, laikinai pastatytų pavėsinių ar scenos įrengimą savo privačioje valdoje jau reikia žiauriai bausti, kad žinotų šis neklaužada iš kur pipirai dygsta!
„Verta būtų prisiminti vieną tokią kuriozišką, kelerių metų senumo istoriją, susijusią su ponu R. Sližausku. Kaip įprasta, šis pareigūnas, gavęs eilinį skundą, vieną vasaros dieną atvyksta manęs tikrinti... Ir mano teritorijoje randa vaikų suręstą piramidės formos kartoninį statinį. Vos tik išvydęs šį laikiną pastatėlį, jau raportuoja - pilieti Jankauskai, vėl prisidirbai! Viskas, tau skiriama bauda! Belieka tik prisipažinti, kas čia per monstras pastatytas – „Cheopso piramidė“, atšaunu jam. O ponas R. Sližauskas akte rimtu veidu visą tai ir surašo, ką pasakau. Po to jam dar priduriu, kad tie nevidonai poilsiautojai išdrįso mūsų upę pakrikštyti Nilu, ir kur tai matyta pone inspektoriau...“, – šypsodamasis pasakojo sodybos šeimininkas.
Nenuilstantis menininkas teigė jau net neprisimenąs, kiek kartų yra baustas įvairiomis baudomis, bet visus popierėlius deda krūvon – gal kada prireiks. Dažniausiai sankcijų sulaukdavo neva už nelegaliai pastatytas pavesines ir sceną, laikiną tinklo tvorą – atseit be leidimų verčiasi koncertų rengimu. Tačiau šitiems statiniams, galų gale ir meno renginiams dar prieš gerą dešimtmetį nereikėjo iš valdžios jokio suderinto projekto ar leidimo. Deja, biurokratijos ratas prieš keletą metų kaip reikiant įsisuko, atsirado nauja tvarka, nauji absurdu dvelkiantys reikalavimai.
Kaimynėlis jau kalėjime
Organizuoti festivalius kasmet darėsi vis sunkiau. A.Jankausko teigimu, renginio dalyvius bei svečius gerokai šokiravo ne tik atsakingų pareigūnų nuolatiniai reidai, bet ir kaimyno Evaldo Juoazapavičiaus provokacijos. Žiūrėk, vieną dieną jis jau su kamera filmuoja, kitąsyk registruoja į sodybą suvažiavusias mašinas, surašinėja kiek ir iš kur atvyko dalyvių. Ir visa tai vyksta Arvydo privačioje valdoje...
„Ačiū Dievui, dabar jau galiu bent truputį atsikvėpti – užpernai šis „gerietis“, išvykęs į JAV pargabenti kažkieno jachtą, pakliuvo šios valstybės bei Ispanijos policijos akiratin, kai iš Kolumbijos bandė parsivežti apie 800 kilogramų narkotikų kontrabandos. Už šį nusikaltimą pasodintas į kalėjimą Ispanijoje. Tik nežinia, ar ilgam ši ramybė? Rajono vyriausiasis aplinkosaugininkas R.Sližauskas vis dar bando mano kantrybę, neužmiršta pagrąsinti. Keista, kodėl šis atsakingas valstybės pareigūnas, užuot kovojęs už teisybę, taip neriasi iš kailio, pataikaudamas nusikalstamo pasaulio autoritetams? Galima tik įtarti, kad galbūt tas beatodairiškas noras praturtėti, įgyti dar daugiau pinigų, verčiantis per nekaltų žmonių galvas... Galą su galu vos suduriančiam žmogeliui belieka stebėtis, kaip ponas Sližauskas Širvintų miesto vienoje iš prestižinių vietų, beje, dar ir nenuosavoje žemėje, taip greitai sugebėjo suręsti didžiulį, prabangų gyvenamą pastatą! Žvelgiant į visą tai darosi koktu ir apmaudu, neturiu nė mažiausio pasitikėjimo sąžinę ir žmoniškumą praradusiais valdininkais“, – savo nuomonę išsakė A. Jankauskas.
Atkaklumo ir stiprybės, kaip prisipažįsta Arvydas, jam teko semtis dar Sibiro tremtyje, kur ir gimė. 1959 m. su tėvais grįžo į Šiaulius. Nuo vaikystės jį traukė meno pasaulis. 1970-1974 m. meno pradžiamokslį krimto Telšių taikomosios dailės technikume, o vėliau dar penkerius metus studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) taikomųjų menų dailės akademijoje, įgijo pramoninio dizainerio profesiją. Jo paslaugomis, kuriant scenografiją, butaforiją, ne kartą naudojosi Vilnaius, Kauno, Šiaulių dramos teatrai. Jis talkino Vilniaus etnocentro renginiams, Lietuvos kinostudijai. Didžiausią savo gyvenimo dalį pašventęs menui, Arvydas tikina, jog šiai sričiai liks ištikimas iki „grabo lentos“. Dizainas visada su juo...
„Gebu ne tik piešti, bet ir groti, drožti, lipdyti, tad būdamas laisvas žmogus, sugebėsiu pragyventi, išmaldos iš nieko neprašysiu, svarbiausia, kad man niekas netrukdytų. O tuos statinius, skirtus meninei veiklai, jau baigiu griauti. Kai viską užbaigsiu, žiūrėsiu, prie ko dar tie besočiai valdininkai ir aferistai bandys prikibti“, – atvirauja pašnekovas.
P.S. Iš tiesų, šio žinomo menininko karti išpažintis akivaizdžiai parodo, kad prie valdžios prasibrovusiems valdininkams mažiausiai rūpi meno, kultūros reikalai, o savo aiškią ir drąsią pilietinę poziciją turintys asmenys yra tarsi krislas akyse. Surasti teisybę Lietuvoje darosi vis sunkiau, nes iš mokesčių mokėtojų tarpstantis ir lobstantis nepaskandinamasis valdininkijos luomas įgauna nežabotas teises, ima diktuoti savo sąlygas. Aktyviau savo nuomonę išreiškiantys tautiečiai tuoj pat pajunta valdžios oligarchų ir jiems talkinančių mafijinių struktūrų psichologinį spaudimą, net grasinimus. Širvintų rajone jau mažai kas stebisi giliai įsišaknijusia vyriausiojo aplinkosaugininko R.Sližausko savivale, despotišku teroru prieš vietos verslininkus ir gyventojus... Antai, dėl šio pareigūno ir jo pavaldinių grubių, necivilizuotų veiksmų neseniai nukentėjo rajono laikraščio redaktorė, išdrįsusi paskelbti faktus apie šios tarnybos ir jos vadovo neskaidrią veiklą, piktnaudžiavimus ir kt. Leidinio redaktorė patyrusi didžiulę moralinę bei fizinę traumą gydosi ligoninėje, ilgą laiką gulėjo reanimacijoje. Dėl pono R. Sližausko ir jo pavaldinių grubių veiksmų bei žmogaus teisių pažeidimo žurnalistė žada kreiptis į teismą, vildamasi, kad galbūt vieną gražią dieną teisingumas triumfuos, nepaisant to, kad šis pareigūnas vis dar dirba palaikomas aplinkosaugininkų klano. Pats R. Sližauskas su žurnalistais bendrauti nelabai linkęs.
R.Sližauskas
Algis Prokorovas
