Nuo mano namų iki miesto centro – 15 kilometrų. Rytinės automobilių grūsties metu šį atstumą geriausiu atveju pavyksta įveikti per 45 minutes. Tačiau tie, kurie nuolat važiuoja rytinio ir vakarinio piko metu Ukmergės gatve, žino, kad šiuo keliu pasiekti miesto centrą kaskart vis sunkiau. Praėjusį ketvirtadienį šią atkarpą įveikiau tik per dvi valandas ir į darbą pavėlavau valandą.
Klausydamasis diena iš dienos to paties bereikšmio ir beprasmio barškėjimo per radiją „aplenk spūstį“ (galima neišvažiavus iš namų pasakyti kur ryto metą Vilniuje bus kamščiai, deja, niekas negali pasakyti kaip juos aplenkti, kadangi tokių galimybių nėra), dažnai pagalvoju: kodėl pas mus viskas atvirkščiai, nei normaliame pasaulyje?
Eismą čia reguliuoja radijo laidų vedėjai, tuo tarpu generalinio policijos komisaro svarbiausias rūpestis, kaip matyti, ne totalus chaosas miesto gatvėse, bet populiarumo reitingai, niekaip nerandant jėgų pareikalauti iš viešosios nuomonės tyrimo bendrovių, kad jo pavardė būtų išbraukta iš apklausų anketų ir nekompromituotų antpečių, įkyriai eksponuojant statutinio pareigūno portretą politikų „šlovės“ galerijoje.
Politikai – priešingai. Vietoj to, kad įsiklausytų į visuomenės reikmės, išgirstų pagaliau desperatišką daugelio nuskriaustų socialinių sluoksnių balsą, jie gaudo šnipus, „demaskuoja“ jų sąsajas su svetimų valstybių ardomąja veikla, tuo tarpu saugumiečiai – politikuoja, demonstratyviai „spjaudo į barzdą“ Seimui, leidžia sau dargi savo pačių rankomis sugriauti kontržvalgybos struktūrą.
Žiniasklaida Lietuvoje, anot norvegų politologo Svenno Arne Lie, „atsistatydino ir nebefunkcionuoja“, užtat turi darbo kultūrininkai, intelektualai, aktyvesni visuomenininkai. Jie rengia konferencijas, priiminėja rezoliucijas, rašo laiškus prezidentui, Seimo pirmininkui, kitiems valdininkams, maldauja pinigų „mirštančiai kultūrinei spaudai“, ragina politikus imtis „daryti tvarką“, sudrausti niekdarius, kad šie pagaliau pradėtų vykdyti savo pareigą. Valstybės vyrai – bejėgiškai skėsčioja rankomis. Visuomenininkų nuomonei jie pritaria tyliai, prie užkandos nuo „švediško stalo“, tačiau į mikrofonus kalba plonu balsu, nedrįsdami užkliudyti net nacionalinio transliuotojo, už kurio raišką tiesioginė atsakomybė pirmiausiai tenka Seimui ir prezidentui.
Nežinia kas sugalvojo tokį paiką kalambūrą, štai jau ilgesnį laiką diena iš dienos kartojamą per visus garsiakalbius: „karas keliuose“. Kasdien kelionei į darbą ir atgal automobilių kamščiuose prarasdamas nuo 1,5 iki 3 valandų, pradžioje įdėmiai dairiausi to karo apraiškų: kas čia su kuo ir prieš ką kariauja? Galų gale įsitikinau: jokio karo keliuose nėra! Gerbiamieji, keliuose – ne karas, o pats tikrasis gyvenimas! Įtaigiau iliustruoti žmonių tarpusavio santykius Lietuvos valstybėje, negu jie atsispindi vairuotojų ir eismo reguliuotojų elgesyje, tiesiog neįmanoma.
Gatvės tarsi ir suskirstytos eismo juostomis, paženklintos eismo kryptį, jo pobūdį reguliuojančiais ženklais, laiks nuo laiko sutiksi čia zujant ir baltai žalią kelių patrulio automobilį. Visi išoriniai požymiai, kad eismas turėtų vykti nustatyta tvarka, lyg ir yra. O tačiau pasižiūrėkime kas dedasi gatvėse!
Nuo septynių ryto miesto centro link pasikreipia nenutrūkstama upė automobilių iš Vilniaus „miegamųjų rajonų“ ir priemiesčių. Nieko nereiškia, kad viešajam miesto transportui numatyta eismo juosta atskirta ištisine linija. Maždaug nuo „Senukų“ prekybos centro iki Šeškinės tilto (kilometrą ar du) ta Ukmergės gatvės juosta kimšte užkimšta lengvaisiais automobiliais kiekvieną rytą. Mat judėjimas šia juosta, tenka pripažinti, vyksta gerokai greičiau, kadangi dalis eismo dalyvių vis dėlto nusuka Šeškinės tilto link.
Tad „skubantieji“ vairuotojai ir renkasi būtent šią eismo juosta. Ties Šeškinės tiltu, prieš tai „apšokę“ keliasdešimt „buratinų“, vėžlio žingsniu judančių legalaus eismo juostomis, visi suskumba grūstis atgal, atsitrenkę į kelio susiaurėjimą, vėl norėdami „įsirašyti“ į drausmingų vairuotojų eilę. Sunkvežimiai, autobusai, moterų vairuojami lengvieji automobiliai šiems eismo nelegalams – lengvas grobis. Jie akimirksniu pasinaudoja didesniu savo dinamiškumu ir įžūliai užlenda jiems į priekį.
Vairavimas piko metu – didelė įtampa. Neįmanoma laikytis saugaus eismo atstumo, turi nuolat priekyje važiuojančiam automobiliui „sėdėti ant rato“, kadangi net 3-4 m. laisvas tarpas akimirksniu užimamas „figūrinio važiavimo“ meistrų. Jie pavojingai manevruoja iš eilės į eilę ne tam, kad norėtų daryti posūkį ir išvažiuoti į gretimą gatvę, bet tik tam, kad išnaudotų mažiau patyrusių vairuotojų gebėjimus ir jų sąskaita pagerintų savo padėtį važiuojamoje dalyje.
Leidžiantis nuo Šeškinės kalno, sparčiau ima judėti antrąja eile važiuojantieji automobiliai, kadangi ties Geležinio vilko sankryža pralaidumas padidėja, gatvė išplatėja iki 4 eismo juostų. Šie gudručiai tada jau iš pirmosios juostos, su ne mažesniu įžūlumu, ima spraustis į antrąją, kartais tiesiog stulbinančiai brutaliai, nevengdami itin rizikingo manevravimo ir avarinių situacijų. Beveik kasdien tenka pravažiuoti pro du ar keturis jau niekur „nebeskubančius“ ir mirksinčiais pažibinčiais „signalizuojančius“ eismo dalyvius. Į automobilio šoną, sparną ar galą trenktas toks „virtuozas“ tada įtikinamas, kad ne visi automobilių vairuotojai yra „virtuozai“.
Tačiau dažniausiai šie žmonės vis dėlto atvažiuoja 10 ar 15 min. greičiau. Kadangi gatvės pralaidumas yra ribotas, jie „sutaupo“, aišku, tų eismo dalyvių sąskaita, kurie laikosi eismo taisyklių. Daugelis iš jų gal net ir nesusimąsto, kad pastariesiems kelionė užtrunka 15-20 min. ilgiau tik dėl to, kad šie juos aplenkia „iš dešinės“, t.y. pasielgia neteisėtai, pažeidžia eismo taisyklės, galima sakyti, įžūlumu užgrobia teisėtai kitiems priklausančią judėjimo erdvę ir laiką.
Bet visų blogiausia, kad šitų „herojų“, demonstruojančių panieką bet kokiam pilietiniam solidarumui ir teisinės valstybės gyvenimo normoms, nėra kam sudrausti. Nenustebčiau, jei kas nors pareikštų, kad paskui žiniasklaidą jau atsistatydino ir kelių policija. Atrodytų, užtektų pastatyti vieną ekipažą priešais Šeškinės tiltą iš ryto ir susirinkti visus, viešėjam transportui skirta eismo juosta, nuo „Senukų“ „atvykstančius“ lengvuosius automobilius. Pirmąja ir antrąja juosta tvarkingai važiuojantieji ir kelių eismo taisyklių paisantieji vairuotojai miesto centrą pasiektų 15 min. anksčiau, o autobusams, greitosios pagalbos, ugniagesių ir kitiems viešąsias paslaugas teikiantiems automobiliams liktų laisvas kelio ruožas. Bet ne. Toks įspūdis, kad kelių policija, niekam daugiau nepajėgi, kaip tik laikytis krūmuose su atstatytu greičio matuokliu ir ne itin pavojinguose kelio ruožuose gaudyti nereikšmingus greičio viršytojus. Betgi ar kelių eismo problemos – vien tik greičio viršijimas?
O gyvenime – argi ne taip, kaip gatvėse? Pamenate, kaip iškilmingai kadaise buvo priimta Konstitucija? Su kokia tuščia pompa ir, sakyčiau, gera fariziejiškumo doze prisiekinėjama, padėjus ant jos ranką! Aukšti pareigūnai nenuilsdami moralizuoja piliečius kokia „šventa pareiga“ laikytis įstatymų. Tik kas jų paiso? Ir kokia viso to prasmė? Juk visiems akivaizdu, kad ir gyvenime, kaip ir gatvėse, laimi tie, kurie lenkia „iš dešinės“, t.y. nelegaliai. Policijai jau ir į galvą nebeateina stabdyti antromis eilėmis važinėjančiųjų pustuščiuose keliuose. Prisiartinus turi signalizuoti – nesitraukia. Dažnas piktinasi, kad nelenkti iš dešinės, o reikalauji trauktis į kairę.
Ne tik keliuose, gyvenime taip pat nėra kam pareikalauti atsakomybės. Perfrazuojant norvegą, teisėsaugos struktūros – „atsistatydinę“.
Jei Konstituciniam teismui nustačius, kad „Alitos“ privatizavimas buvo vykdomas pažeidžiant konstituciją, ir visa tai neturi jokių pasekmių, ko tada verta šita valstybė? Piliečiai ją gali gerbti tik tiek, kiek ji gerbia ir gina teisingumą. Bet ką apie teisingumą gali pasakyti valstybė, kurios dalis piliečių, pasinaudoję „visuomeninio transporto eismo juosta“, sugebėjo aplenkti ilgą „buratinų“ eilę prie savivaldybių durų ir, „įstatymo numatytu būdu“, dykrose ar pelkynuose turėtus žemės plotus „persikėlė“ palei sostinę ar į kitas šimteriopai brangesnes teritorijas, susigražino nekilnojamąjį turtą didžiuosiuose miestuose ir kurortuose, įteisino įvairias nelegalias statybas „post factum“, o kitai daliai, apskričių viršininkų lūpomis, pareiškia: „Gerai, kad ištvermingai laukėte, respektuojame kantrybę; jūsų teisės tebegalioja, tik nebėra turto – visas jau naudojamas; dar likę vietos dykrose ir pelkynuose, galite pasinaudoti savo teise į nuosavybę...“?
Daugeliui turbūt yra tekę vairuoti užsienyje. Jau pervažiavus Lenkijos sieną netrunki pajusti, kad nors keliai ten prastesni nei Lietuvoje, vairuotojai – atidesni. Jie paslaugiai traukiasi į šalikelę, pastebėję, kad važiuoji greičiau ir nori lenkti, pasignalizuoja žibintais kada lenkti saugu, kada – rizikinga.
Tačiau įvažiavus į Vokietiją – atostogos. Poilsis, ne vairavimas. Jokio streso, jokios, įtampos, jokios „kovos už būvį“ savijautos, kuri Lietuvoje natūrali, kaip kvėpavimas. Užtenka parodyti posūkį, kad nedelsiant tau būtų palikta vietos persirikiuoti, o tavo paties analogiškas poelgis niekada neliks nepalydėtas dėkingumo gesto. Kaip ir kelyje, taip ir gyvenime ten dažniau sutiksi gyvas akis, gero linkintį žvilgsnį, akimirką nuskaidrinančią šypseną. O tai – irgi didelė gyvenimo vertybė, kurios taip neturtinga Lietuva...
Kas žino, gal daliai lietuvių mieliau tvarkyti kambarius Dubline ar sprogdinti griaunamus pastatus Londone, skinti mandarinus Andalūzijos, Katalonijos ar Valensijos latifundijose, bet jaustis reikalingais ir vertinamais žmonėmis, negu dusti Vilniaus kamščiuose ir visą laiką jaustis su ilga medinuko nosimi?
