Rasa Pekarskienė, LRT radijo laida „Sveikata“, LRT.lt
Delfinai negydo ir nedaro stebuklų, bet geba pagerinti psichologinę problemų turinčių vaikų būseną, sako Lietuvos jūrų muziejaus atstovė Nika Puteikienė. „Delfinas, sveriantis iki 300 kg, į vaiką reaguoja labai jautriai. Nors galėtų kamuolį sviesti atgal su didele jėga, meta taip, kad vaikui būtų malonu, ir kartu formuoja bendravimo modelį „žaiskime, bendraukime taip, kad tai teiktų džiaugsmą mums abiem“, – pasakoja ji.
Anot N. Puteikienės, į Delfinų terapijos centrą skambina šeimos, kurios augina vaikus, turinčius autizmo, raidos, kalbos sutrikimų, sergančius cerebriniu paralyžiumi, cukriniu diabetu ar vėžiu: „Po kiek laiko susisiekiame su jomis ir sužinome, kad, pagerėjus psichoemociniam fonui, pagerėja ir sveikata.“
– Delfinų terapija Lietuvos jūrų muziejuje jau trejus metus nevyksta, bet kitąmet statomame Delfinų terapijos centre užsiėmimai vėl vyks?
– Mes labai laukiame ir labai tam ruošiamės. Dar labiau laukia šeimos, kurios augina problemų turinčius vaikus. Kiekvieną dieną sulaukiame arba skambučių, arba elektroninių laiškų ne tik iš Lietuvos. Teiraujasi žmonės iš Latvijos, Lenkijos, Estijos, Airijos, nes jau nemažai šeimų išbandė tą terapiją. Vieni galvoja, kaip antrą kartą apsilankyti, o kiti nori bent kartą pabandyti, nes vaikai, turintys problemų, auga, ir šeimos bijo, kad bus prarastas tas laikas, per kurį galima paveikti vaiko vystymąsi.
Atidarytas centras turėtų teikti daugiau paslaugų – ne tik delfinų terapijos, nors ji turėtų būti pagrindinė. Vyks daug edukacinės ir šviečiamosios veiklos. Didžiausias džiaugsmas, kad galėsime vaikus priimti ne tik šaltuoju metų laiku, kaip buvo iki rekonstrukcijos. Tada mes sugebėdavome priimti labai mažai klientų – per mėnesį tik aštuonis vaikus. Kiekvienam vaikui suplanuodavome 10 seansų ciklą, dvi savaites dirbdavome su keturiais vaikais, paskui su kitais keturiais vaikais.
– Kokie žmonės Jums skambina?
– Skambina labai daug šeimų, kurios augina vaikus, turinčius autizmo, raidos, kalbos sutrikimų ar sergančius cerebriniu paralyžiumi, cukriniu diabetu, vėžiu. Po kiek laiko susisiekiame su pas mus buvusiomis šeimomis ir sužinome, kad, pagerėjus psichoemociniam fonui, pagerėja ir sveikatos rodikliai.
– Kaip vyksta užsiėmimai? Kuo delfinų terapija savita?
– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad delfinai negydo ir nedaro stebuklų. Bet jie geba pagerinti psichoemocinę mūsų lankytojų jauseną, o tai labai svarbu. Mes žinome vienintelį stebuklą – jį padaro patys tėvai. Jei, šeimos dėka, vaikui delfinų terapija pritaikoma tokiu raidos etapu, kai galima pasiekti pokyčių, jei būna akivaizdūs. Tai reiškia, kad vaikas turi būti lavinamas visomis galimomis tradicinėmis formomis. Prisimenu šeimą iš Latvijos. Mergaitė sirgo cerebriniu paralyžiumi. Jos močiutė sakė, kad vakare, kai masažuodavo anūkei pėdutes, pirštukai būdavo labai sutraukti, statiški. O po dviejų apsilankymų pas delfinus pirštukai, raumenukai atsileido. Tokį rezultatą šeima matydavo tik po dviejų mėnesių masažo.
Kaip vyksta delfinų terapija? Kiekvienam vaikui suplanuojame 10 užsiėmimų po 30 min. Tiek laiko vaikas gali išlaikyti dėmesį, jam įdomu. Žinoma, iš pradžių būna sunkiau. Vaikas patenka į didelę tuščią salę, kurioje daug vandens, plaukioja nematyti gyvūnai. Labai dažnai jam pirmiausia reikia padėti nugalėti baimę. Vaikai, turintys autizmo problemų, nesugeba koncentruoti ne tik dėmesio, bet ir užmegzti akių kontakto. Tai yra jie kartais net nemato, kad čia plaukioja delfinas. Tada reikia juos „privesti“ iki delfino. Tam, per garsus, žaidimus bandant užmegzti kontaktą, sugaištama keletas dienų. Delfinų terapijoje treneris, socialinis darbuotojas ar psichologas atlieka mediatoriaus vaidmenį.
Vaikai mokosi per patyrimą. Pavyzdžiui, kamuoliu galime žaisti tik sviesdami jį kitam, šiuo atveju – delfinui. Delfinas, sveriantis iki 300 kg, į vaiką reaguoja labai jautriai. Nors galėtų kamuolį sviesti atgal su didele jėga, meta taip, kad vaikui būtų malonu, ir kartu formuoja bendravimo modelį „žaiskime, bendraukime taip, kad tai teiktų džiaugsmą mums abiem“. Greta esančio specialisto uždavinys – tuos dalykus pastiprinti ir ugdyti teigiamus bendravimo įgūdžius, kuriuos po delfinų terapijos vaikas galėtų perkelti į savo artimiausią aplinką, šeimą, o paskui – į tas grupes, kuriose būna.
Labai dažnai vaikai, kurie turi bendravimo problemų, savo aplinkoje gauna neigiamos patirties. Tarkim, vaikas, neturintis kalbos dovanos, priėjęs prie kitų ne pasiprašys priimamas žaisti kartu, o atims kokį žaislą. Suaugęs žmogus jį už tai išbars. Išbarimas užsifiksuos kaip minuso ženklas, susijęs su bendravimu – kam bendrauti, jei už tai gali gauti barti... Delfinas padeda sumodeliuoti teigiamų patirčių bendravimo modelį.
Kai jau su delfinu sugebama užmegzti žaidybinį ryšį, jis yra liečiamas, glostomas. Delfinas užšoka ant platformos, ant sausumos, ant kurios yra ir vaikas, ir, jei leidžia vaiko išsivystymo lygis, vystomos pažintinės funkcijos. Supažindinama su delfino biologija, rodoma, kaip kvėpuoja, kur jo uodega, kur pelekai ir pan.
Trečias, paskutinis etapas yra toks, kad, jei viskas gerai, jei vaikas nebebijo, kartu su treneriu ir delfinu jis plaukia. Dalis tėvų atvykdavo nusiteikę „tik plaukioti su delfinais“, bet vaikas turi visiškai nebijoti, turi būti atsipalaidavęs, delfiną priimti kaip artimą draugą. Priešingu atveju, jokio rezultato nepasieksime.
– Turbūt ne visi vaikai ir priima tą terapiją? Tą didelį gyvūną, kuris galėtų padėti?
– Bijo didžioji dalis vaikų. Vieną vaiką, šaukiantį iš baimės, į pirmus užsiėmimus tėtis įnešdavo ant nugaros. Paskui jau reikėdavo lygiai taip pat išnešti. Labai greitai susiformuoja prisirišimas ir noras užsiėmimą su delfinu tęsti.
– Kokie kiti gyvūnai galėtų būti terapijos objektai?
– Gyvūnų terapija Lietuvoje kelią skinasi dar labai nedrąsiai. Jau yra hipoterapijos [žirgų – LRT.lt] užuomazgų, esu girdėjusi apie šunų terapijos užuomazgas. Mūsų specialistai stažavosi Didžiojoje Britanijoje. Per seminarą buvo pristatomos mums sunkiai net įsivaizduojamos terapijos – roplių ir paukščių terapija. Roplių terapija taikoma plačiau. Jie dėl savo ypatingo judėjimo sugeba pritraukti, koncentruoti dėmesį, tiesioginis kontaktas pažadina visai kitas emocijas nei bendravimas su delfinu. Paukščių terapijoje su neįgaliais žmonėmis „dirba“ apuokas ir pelėda. Prieš tupdant apuoką ant rankos būtinai užmaunama speciali pirštinė, nes paukštis įsikabina nagais. Jis itin susidomėjęs stebi aplinką ir atsuka žmogui vieną ar kitą šoną pakasyti ir paglostyti. Dažniausiai tokia terapija naudojama esant sutrikusiai koordinacijai.
Jau nuo 1950 m. JAV išvystytos dvi šunų terapijos kryptys. Vieni yra tarnaujantys šunys, atliekantys specialias užduotis. Tarkim, toks šuo gyvena su žmogumi, turinčiu miego sutrikimų. Toks žmogus gali užmigti visai neplanuotai ir bet kuriuo paros metu. Šuo tuos dalykus jaučia ir, pastebėjęs, kad šeimininką gali ištikti miego priepuolis, turi spėti per tą laiką nuvesti jį į saugesnę vietą prigulti ir prisėsti.
„Terapiniai“ šunys lankosi ligoninėse, pavyzdžiui, paliatyviosios terapijos. Kai žmogus serga nepagydoma liga ir gyvena paskutinius mėnesius ar dienas, dažniausiai užklumpa depresija ir dažnai jam per skaudu ir per sunku apie tai kalbėti su kitu žmogumi. Tada greta esantis gyvūnas (šiuo atveju – šuo) tarsi sugeria skausmą, žmogus gali gyvūną apsikabinti, gali jam „išsipasakoti“ ir išsiverkti.
– Į statomą Delfinų terapijos centrą žmonės dar neregistruojami?
– Kai tik pradėsime veikti, vėl pradėsime registraciją. Kadangi turėsime tris baseinus ir esame susiplanavę dirbti daug intensyviau, labai tikiuosi, kad galėsime priimti daugiau šeimų, padėti daugiau vaikų. Mes dirbame su 4–10 metų vaikais.