Kaip ir žadėta, „Akistata“ toliau pasakoja apie Lietuvos įkalinimo įstaigas. Šiame numeryje pasakosime apie Vilniaus pataisos namus. Tai įstaiga, kurioje bausmes atlieka ne pirmą kartą teisti vyrai ir nusikaltimus įvykdę pareigūnai. Prieš gerus metus tai buvo dvi atskiros kalinimo įstaigos Vilniuje – Rasų ir Sniego gatvėse. Dėl lėšų taupymo šių metų sausį abi įstaigos buvo sujungtos. Dabartiniai du sektoriai skiriasi ne tik savo dydžiu (Rasų gatvės sektoriuje kali 520, o Sniego gatvėje – 105 nuteistieji), bet ir čia bausmes atliekančiųjų mentalitetu, ir aplinka.
Griežtojo režimo kolonija
Griežtojo režimo pataisos darbų kolonija dar 1944 metais buvo įsteigta buvusiuose Vizičių vienuolyno ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatuose. Ilgą laiką ji vadinosi OČ-12/1 ir buvo pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Atkūrus nepriklausomybę, keitėsi įstaigos pavadinimas ir priklausomybė.
Nuo 2000-ųjų rugpjūčio visos įkalinimo įstaigos perėjo Teisingumo ministerijos žinion, o nuo 2003-iųjų gegužės, įsigaliojus dabartiniam Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksui, ligtolinė Vilniaus 2-oji griežtojo režimo pataisos darbų kolonija pervadinta į Vilniaus 2-uosius pataisos namus.
Jungiant kolonijas buvo pasirašyta sutartis su Vilniaus arkivyskupija – ši leido, kol bus baigta renovacija, naudotis vienuolyno ir bažnyčios pastatais, esančiais Rasų g. 6. Na o 2006 metų pabaigoje nuteistieji iš grąžintų arkivyskupijai pastatų buvo perkelti į renovuotas patalpas Rasų g. 8.
Atidengė freskas
Atkūrus nepriklausomybę, įkalinimo įstaigose imtasi įrengti koplyčias, kad nuteistieji turėtų kur pasimelsti, apmąstyti savo nuopuolius. Tuometinė Vilniaus 2-oji griežtojo režimo pataisos darbų kolonija savo bažnyčią turėjo, tik ją reikėjo restauruoti. Restauravimo darbams vadovavo tuometinis įkalinimo įstaigos meno studijos vadovas dailininkas Bronius Grušas.
Vienas iš tuometinių įstaigos vadovų Zdislovas Subočius prisimena: „Koplyčia buvo įrengiama viršutiniame bažnyčios kupole. Visus darbus atlikome savo jėgomis, padedami nuteistųjų. Kai pamatėme, kad po tinku freskos, pakvietėme specialistus, kad patartų, ką daryti. Ypač aktyvus buvo nuteistasis Algirdas Stočkus – žmogus, turintis supratimą apie meną. Jis daug dirbo, kad būtų išsaugotos freskos. Kiek pamenu, tas freskas, kad nesusigadintų, padengėme kiaušinių baltymais“.
Koplyčios atidaryme dalyvavo net Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Įstaigos pareigūnai prisimena, jog tuo metu ši koplyčia traukė tiek nuteistųjų, tiek svečių iš laisvės dėmesį. „Vos tik pasirodydavo kas nors iš laisvės, tai „bevielis nuteistųjų telefonas“ tuoj suveikdavo ir vyrai eidavo į koplyčią. Dabar kažkaip tų tikinčiųjų nelabai daug belikę, – sako Z. Subočius. – Galbūt naujosios koplyčios aura nebe ta?“
Z. Subočius dar prisimena, jog tais pačiais metais šioje įkalinimo įstaigoje Vilniaus universitetas atidarė savo filialą – nuteistiesiems buvo suteikta galimybė siekti aukštojo mokslo. „Išgirdo apie tokią naujovę Sankt Peterburge esančios įkalinimo įstaigos vadovai, tai pakvietė mus pasidalyti darbo patirtimi. Po to jie pas mus važiavo žiūrėti, kaip tie nuteistieji mokosi. Mokslas truko maždaug trejus metus, o paskui viskas baigėsi“.
Nuolat skundžiasi
Kai 2006 metais Vizičių vienuolyno pastatai ir bažnyčia buvo grąžinti kurijai, Vilniaus pataisos namai buvo įkurdinti gretimuose Vilniaus 1-osios griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos pastatuose. Ši įkalinimo įstaiga buvo renovuota taip, kad atitiktų visus dabartinius reikalavimus ir higienos normas. Nebeliko didžiulių salių, kuriose gyvendavo po keliasdešimt nuteistųjų. Dabar nuteistieji gyvena po 2–4 viename kambaryje. Buvo sutvarkyti san. mazgai, prausyklos, sporto salė, biblioteka ir kitos patalpos.
Grąžinus Katalikų bažnyčiai jai priklausančius pastatus ir atsisakius gamybinių pastatų, sumažėjo įstaigos plotas, sumažėjo ir nuteistųjų. Įkalinimo įstaigos direktoriaus pavaduotojas Česlovas Jocius sako, jog tai tik į naudą: kuo mažesnis nuteistųjų skaičius, tuo geresnė kontrolė. „Šiuo metu bausmę atlieka daugiau kaip 500 nuteistųjų – panašiai tiek, kiek ir priklauso pagal normas, – aiškina pavaduotojas. – Vis dėlto nuteistieji, jei tik jų atsiunčiama kiek daugiau, ima skųstis – taisyklėse numatyta daugiau erdvės. Bet čia ne kalėjimas – nuteistieji neuždaryti vienutėje. Jie kada nori, gali išeiti ir į lauką, ir pasportuoti ar susirasti kokį kitą užsiėmimą“.
Kai kuriems nuteistiesiems tas skundų rašymas tapęs tikru pomėgiu – jie taip ir ieško progos, kad galėtų kreiptis į teismą su ieškiniu. Štai vienas, nors ir pats rūko, paėmęs surašo pretenzijas, jog jį apgyvendinę kartu rūkančiuoju – girdi, jis pats metęs rūkyti, dūmai jam kenkiantys... Kitas skundžiasi, jog, girdi, prastas maistas, trečiam užkliuvo perdegusi elektros lemputė, o į ketvirtą – pareigūnas nedraugiškai pasižiūrėjęs...
Savo ruožtu pareigūnai piktinasi, kad daugelis teisėjų, priteisiančių kaliniams kompensacijas, nė neįsivaizduoja, kaip tie nuteistieji gyvena. „Jiems, matyt, atrodo, kad kaliniai kankinami, uždaryti narvuose“, – juokiasi įkalinimo įstaigos darbuotojai.
Nekviečia artimųjų
Visi sutaria, jog geriausias būdas padėti, perauklėti žmogų – duoti ne „žuvį“, o „meškerę“ – taigi darbą. Bet norai neatitinka galimybių. Štai Vilniaus pataisos namų Rasų sektoriuje įdarbinta maždaug 100 nuteistųjų. Jie dirba ūkio dalyje, virtuvėje ir valstybės įmonėje. „Jeigu visi dirbtų, nereikėtų galvoti, kaip vienam kitą apgauti, kaip mus apgauti, kaip prasimanyti kvaišalų ar, pastarųjų gavus, sukti galvą, kaip čia juos pardavus, – sako Č. Jocius. – Dažnas namiškiams skundžiasi, kad neva badauja, kad čia labai sunku. Paprastai nuteistasis iš artimųjų per mėnesį gauna 100–200 litų perlaidų, o niekur neišleidžia – juk yra visiškai aprūpintas. Tie pinigėliai – tik nuteistojo papildomam maistui ir malonumams. O laisvėje likę jų namiškiai, ko gero, eilėje laukia, kad gautų labdarinių kruopų“.
Pavaduotojas pasakoja, jog kartą per ketvirtį organizuojamos atvirų durų dienos, kad nuteistieji galėtų parodyti savo artimiesiems, kaip jie gyvena, ką valgo, ką veikia. Vis dėlto daugelis čia atliekančiųjų bausmes nenori, kad namiškiai pamatytų tikrąjį vaizdą. Juk daugelis namiškių įsitikinę, jog pataisos namuose – tikras pragaras.
Šių eilučių autorė ir „Akistatos“ fotokorespondentas gali patvirtinti, jog sąlygos, kokiose gyvena nuteistieji, gana geros. O apie valgį – nėra ko ir kalbėti. Tą dieną, kai lankėmės, pietums jau garavo kvapni, daugybe prieskonių pagardinta kopūstų sriuba, nuteistųjų vadinama šustine, ir košė iš kruopų, žirnių, o prie to buvo sočiai pripjaustyta dešros. Esame įsitikinę, jog dalis nuteistųjų, išėję į laisvę, taip sočiai ir skaniai nevalgo. Ko gero, nevalgo ir kai kurių nuteistųjų artimieji.
Narkomanai ir girtuokliai
„Išleidžiame į laisvę ir tikimės, kad žmogus įgavo proto, – sako Č. Jocius. – O, žiūrėk, po kokio pusmečio jį vėl pas mus atveža: apžėlusį, dvokiantį, apskurusį, paimtą iš patvorio... Užtat kartais pareigūnams ir nusvyra rankos, nes jų darbas nueina šuniui ant uodegos“.
Kaip minėta, šioje įkalinimo įstaigoje bausmes atlieka ne pirmą kartą teisti vyrai. Maždaug 70 procentų jų turi priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio. Ir nusikalsta dažniausiai arba apsvaigę, arba beieškodami kvaišalų, arba abstinencijos metu.
Paprastai tie, kurie jau buvo kalėję Rasose, nuteisti dar kartą, vėl atsiunčiami į šią įkalinimo įstaigą. Jie jau žino tvarką, pažįsta įstaigos darbuotojus, darbuotojai pažįsta juos. „Nuteistasisis žino, ko iš jo reikalausime, mes žinome, ko iš jo tikėtis, – aiškina direktoriaus pavaduotojas. – Tačiau yra ir blogoji pusė: žmogus paleidžiamas iš įkalinimo įstaigos tikintis, jog jis daugiau čia nebegrįš, nebenusikals. Apmaudu, kai žinome, jog žmogus turi artimuosius, kurie jį priima, o nepraėjus nė pusmečiui, jis ir vėl atsiduria už grotų“.
Vilniaus pataisos namuose 6 metai veikia priklausomybės centras. Teigiama, jog šį centrą nuolat lanko 10–11 vyrų, nusprendusių nebevartoti kvaišalų ir svaigalų. „Centro darbuotojai dirba pagal 3 etapų programą, perimtą iš lenkų (Lenkijoje pagal programą „Atlantis“ sėkmingai dirbama jau 20 metų) ir pritaikytą mūsų sąlygomis“, – sako Č. Jocius. Preigūnas tvirtina, jog programa gana sėkminga – daugelis, įveikę visus programos etapus, susitvarko savo gyvenimą ir netgi užsuka į šią įstaigą pasidalyti savo patirtimi.
„Siuntiniai“ iš laisvės
Vilniaus pataisos namų Rasų sektorius – judrių gatvių sankirtoje, o kitoje gatvės pusėje auga didžiuliai medžiai. Tai labai patogu tiems, kurie pasiryžę kokiomis nors „dovanėlėmis“ pamaloninti bausmes čia atliekančius draugus. Kvaišalų paketai į pataisos namų langus šaudomi timpomis, o pasitaiko, kad tiesiog nuo gatvėje augančio medžio iki lango nutiesiamos virvės – per jas „nutransportuojami“ kvaišalai ir kiti draudžiami daiktai. „Nespėjame „šaulių“ ir „dovanėlių“ gaudyti. Buvome uždėję gana tankų tinklą, kad „siuntinukas“ atsimušęs nukristų, – pasakoja Č. Jocius. – Tačiau pernykštė žiema tiek privertė sniego, jog apsaugos nugriuvo su visais įtvirtinimais“.
Nesaugi ir kita pataisos namų pusė. Į niekieno neprižiūrimą Vilniaus kurijai grąžintą vienuolyno bei bažnyčios kompleksą renkasi valkatos, laužo tvoras ir niokoja šį architektūros paminklą. Šalia esantys buvusios įkalinimo įstaigos gamybinės bazės pastatai (jie priklauso valstybei, bet už juos vis dar atsako Vilniaus pataisos namai) taip pat vilioja visokio plauko perėjūnus. Taigi iš tų teritorijų irgi dažnai atskrieja įvairūs siuntinukai. „Tvorų nespėjame lopyti ir taisyti, – sako Z. Jocius. – Esame sulaikę ne vieną asmenį, besidarbuojantį toje teritorijoje, bandantį ką nors įmesti į įkalinimo įstaigą ar beplėšiantį metalo gaminius“.
„Pareigūnų zona“
Sniego gatvėje, buvusioje vaikų auklėjimo kolonijoje, vėliau – suaugusiųjų kolonijoje, įkurtas Vilniaus pataisos namų sektorius, skirtas kalėti nusikaltimus padariusiems pareigūnams, politikams, valstybės tarnautojams. Šio sektoriaus teritorija įsprausta gyvenamųjų namų kvartale, todėl, kad per daug negąsdintų aplinkinių, čia nėra grėsmingų spygliuotų tvorų. O ir nuteistųjų nedaug (jų skaičius nuolat svyruoja apie 100), tad pats sektorius kompaktiškas ir jaukus. Čia apstu gėlynų ir net „parkelis“ – taip nuteistieji vadina išpuoselėtą kiemelį – užveistas. Šiame sektoriuje apie pusė vyrų dirba, tad vidurdienį „zona“ mus pasitiko mirtina tyla. Keletą nuteistųjų užtikome baldų gamybos ceche, dar pora kažką veikė poilsio kambaryje. Vienu metu šiuose pataisos namuose bausmes atlikdavo ir nuteistos pareigūnės. Tačiau laisvės netekusius vyrus erzino jų buvimas, prireikdavo papildomos apsaugos, tad galiausiai jos buvo iškeltos į Panevėžį, kur kali vien moterys.
Po šį sektorių lydėjęs Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Renatas Stulgis parodė pasivaikščiojimų kiemelį, kur prieš 4 metus vienas nuteistasis pabandė pabėgti. Jam nepasisekė – įstrigo tarp apsauginių spygliuotų vielų ir tik prasiilgino bausmės laiką.
TIK FAKTAI:
Žymiausias Vilniaus pataisos namų kalinys – Henrikas Daktaras, pravarde Henytė. 2001 metų spalį už gerą elgesį iš tuometinės Vilniaus 2-osios griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos jis buvo paleistas lygtinai, atlikęs 2 trečdalius bausmės.
Šiuose pataisos namuose yra kalėjęs ir vienas iš „Vilniaus brigados“ gaujos vadeivų Igoris Tiomkinas-Timocha. Tebekali dar vienas tos gaujos narys – kelis sykius į laisvę prašęsis Igoris Achremovas.
Šiuo metu Vilniaus pataisos namų Rasų sektoriuje bausmes atlieka 520 nuteistųjų.
Iš jų 161 kali už nužudymą,
104 – už vagystę,
51 – už tai, kad platino ar nelegaliai turėjo kvaišalų,
25 – už išžaginimą,
20 – už sukčiavimą.
Ilgiausiais bausmės terminais – nuo 20 iki 25 metų – nuteista 10 vyrų.
141 nuteistajam paskirta 3–5 metų laisvės atėmimo bausmė.
166 nuteistieji yra 30–40 metų amžiaus,
133 nuteistieji – nuo 21 iki 30 metų,
122 nuteistieji – nuo 40 iki 50 metų.
Bausmės vidurkis:
už nužudymą – 11 metų, 2 mėnesiai ir 14 dienų;
už išžaginimą – 6 metai, 6 mėnesiai ir 24 dienos;
už vagystę – 3 metai, 3 mėnesiai ir 13 dienų;
už sukčiavimą – 3 metai, 7 mėnesiai ir 12 dienų.
Per 20 metų tik vieną kartą ketinta bėgti iš Vilniaus pataisos namų – pradėtas kasti tunelis, bet jį aptiko įkalinimo įstaigos darbuotojai. Pareigūnai juokiasi, jog tuneliukas buvo kasamas greičiau iš dyko buvimo, o ne dėl to, kad ketinta pabėgti.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
