Anglija.lt skaitytoja Anastasija Bučienė tęsia savo pasakojimų ciklą ir šį kartą dalinasi įspūdžiais iš kelionės maršrutu Piterboras (Peterborough) – Foteringėjus (Fostering) – Kimbltonas (Kimbolton) – Hantingdonas (Huntington) – Saint Aivzas (Saint Ives) – Piterboras(Peterborough).
Kelionę pradėjome nuo Piterboro katedros. Paėjėję pietine Katedros nava sustojome prie pilioriaus, ant kurio pritvirtinta lentelė, liudijanti, kad šioje vietoje buvo palaidota Škotijos karaliaus Jokūbo V duktė ir sosto paveldėtoja Marija Stiuart. Vėliau tragiško likimo Škotijos karalienės palaikai, jos sūnaus Anglijos karaliaus Jokūbo I rūpesčiu, iš Piterboro katedros buvo perkelti į Vestminsterio abatiją.
Kita karalienė – Henriko VIII žmona, o Marijos Stiuart senelės brolienė Kotryna Aragonietė palaidota Piterboro katedros šiaurinėje navoje. Anglijos ir Škotijos karalienės nepažinojo viena kitos. Kai Kimboltono pilyje mirė Kotryna Aragonietė, Marija Sriuart dar nebuvo gimusi. Jas jungia tik akmeninėse Katedros grindyse maldininkų ir turistų kojomis išmintas takas.
Marijos Stiuart likimas nesusipynė ir su Kotrynos Aragonietės bei Henriko VIII dukters, Jokūbo V pusseserės, Marijos likimu. Kol Anglijoje karaliavo Kruvinąją Mere vadinta Marija Tiudor, Marija Stiuart laimingai gyveno Prancūzijoje ir niekam nekliudė. To nepasakysi apie kitą Marijos Stiuart tėvo pusseserę – Henriko VIII ir Anos Bolein dukterį Elžbietą. Elžbieta Tiudor buvo tik devyneriais metais vyresnė už antros eilės dukterėčią Mariją Stiuart. Dramatiški jų santykiai primena avies ir šuns santykius, apie kuriuos dainuodavo Pink Floidai. Arba šuo, arba avis – toks buvo jų likimas. Elžbieta grūmėsi po Anglijos bažnyčios vėliava. Iš Prancūzijos į Škotiją grįžusią, vėliau Anglijoje kalintą Mariją, kaip skydą, savo sukilimuose ir sąmoksluose prieš Elžbietą I naudojo Romos katalikai. Romos bažnyčia nepripažino nei 1533 metų birželio 1 dieną karūnuotos Anos Bolein, nei jos dukters Elžbietos, ir kaip vertąją Anglijos karalienę protegavo Mariją Stiuart. Šios dramos atomazga įvyko Foteringėjuje.
Nedidelis, gražutis Foteringėjaus kaimas kadaise buvo labai svarbus centras. Gotikinėje Šventos Marijos ir Visų Šventųjų bažnyčioje, pastatytoje tuo pačiu stiliumi kaip Karaliaus koledžo koplyčia, buvo krikštijami, tuokiami ir laidojami Jorko kunigaikščiai bei kunigaikštienės. Netoli bažnyčios, prie Nyno upės, stūkso piliakalnis. Toje vietoje 1100 metais buvo pastatyta Foteringėjaus pilis, kurioje 1452 metais gimė karalius Ričardas III. Šioje pilyje buvo įkalinta ir 1587 metų vasario 8 dieną nukirsdinta Škotijos karalienė Marija Stiuart. Ant upės kranto – jai pastatytas paminklinis akmuo. Šalia - atminimo lenta Ričardui III, kurį 1485 metais Bosvorto mūšyje nukovė Marijos Stiuart prosenelis Henrikas VII. Bosvorto mūšis buvo paskutinis Baltosios ir Raudonosios rožių kare. Plantagenetai pralaimėjo, Tiudorai laimėjo.
1486 metais Ričardo III brolio duktė Elžbieta Jorkietė ištekėjo už nugalėtojo - HenrikoVII. Jų pirmagimis, penkiolikmetis Velso princas Artūras, 1501 metais lapkričio 14 dieną vedė šešiolikmetę Ispanijos karalaitę Kotryną Aragonietę. Po 20 savaičių karalaitis Artūras mirė. Henrikas VII, nenorėdamas grąžinti Ispanijos karaliui Kotrynos kraičio, įkalbėjo ją tekėti už šešeriais metais jaunesnio Artūro brolio Henriko. Tai santuokai pasipriešino bažnyčia. Kotryna bažnytiniame teisme prisiekė, kad tebėra skaisti, su Artūru lytinių santykių neturėjusi, todėl 1509 metais jai buvo leista tekėti už mirusio vyro brolio. Henriko ir Kotrynos santuoka truko 24 metus. Karalienė Kotryna kentėjo dėl nėštumo komplikacijų. Dukros Marijos karališkoji pora susilaukė septintaisiais vedybinio gyvenimo metais.
Dukros gimimas nenudžiugino Henriko VIII. Kažin, ar vien dėl to, kad Anglijos princesės neturėjo teisės paveldėti sosto? Juk karalius, kuris dėl meilužės iš pamatų sudrebino Romos katalikų bažnyčią, tikrai būtų sugebėjęs išrūpinti paveldėjimo teisę savo dukteriai. Gal nemeilė dukteriai atsirado dėl nemeilės žmonai? Šiaip ar taip, Kotryna Aragonietė atsidūrė Kimboltono pilyje.
Nuo Foteringėjaus iki Kimboltono – 21,1 mylia. Važiuojant automobiliu – pusvalandis kelio. Pagrindinėje Kimboltono gatvėje važinėti automobiliu draudžiama. Toji gatvė – tarsi atkarpa, kurios viename gale yra pilis, kitame – Šv. Andriejaus bažnyčia. Ir viena, ir kita verta turistų dėmesio.
Kimboltono pilį supa gražus parkas. Prieš 480 metų, Kotrynos Aragonietės tremties laikais, ši pilis buvo drėgna, šalta ir niūri. Dabar tai puikūs rūmai su ištaiginga iškilmių sale, freskomis ir paveikslais išpuoštais kambariais. Kotrynos Aragonietės laikus primena kuklus jos kambarėlis. Pasakojama, kad ilgosiomis rudens ir žiemos naktimis čia vaikšto nelaimingosios karalienės šmėkla. Pilyje įkurdintos mokyklos mokiniai šmėklų nebijo. Jiems šešių Henriko VIII žmonų gyvenimai sutelpa į skaičiuotę „Išsiskyrė, nukirsdino, numirė, išsiskyrė, nukirsdino, išsigelbėjo!“
Kotryna Aragonietė Kimboltono pilyje mirė 1536 metų sausio 7 dieną. Po trijų savaičių, sausio 29 dieną, kai Kotryną Aragonietę laidojo Piterbore, jos buvusiai freilinai, antrajai buvusio vyro žmonai Anai Bolein, prasidėjo persileidimas. Aną, kaip ir Kotryną, persekiojo nėštumo komplikacijos. Antras ar trečias iš eilės Anos patirtas persileidimas davė pretekstą karaliui Henrikui VIII vėl prašnekti apie sosto paveldėjimo krizę ir atsikratyti jau spėjusios pabosti žmonos. Kovo mėnesį jis susižadėjo su nauja mylimąja Džeine Seimūr, o gegužę nukirsdino Aną, prieš tai ją apkaltinęs visais baisiausiais nusikaltimais. Kažin, ar dėl tokio varžovės galo būtų piktdžiugiavusi Kotryna Aragonietė? Nežinia. Amžininkų liudijimu, ji buvusi labai santūri, pamaldi, žmonių gerbiama moteris. Prie jos kapo Piterboro katedroje ir dabar nevysta gėlės.
Nuo Kimboltono iki Hantingdono, kur gimė Oliveris Kromvelis, pasmerkęs egzekucijai Marijos Stiuart anūką, Anglijos karalių Karolį I – vos 12,6 mylios. Pakeliui užsukome į Grafemo vandenų centrą. Maloniai praleidę pusantros valandos, išvažiavome į Hantingdoną. Judrioje miesto aikštėje sklido kompozitoriaus Ričardo Rodžerso dainos „Edelveisas” melodija. Priėję arčiau pamatėme jauną muzikantą. Į jo triūbos futliarą anūkai įmetė pinigėlių. Tada pavaikščiojome po parduotuves ir nuėjome į Oliverio Kromvelio muziejų.
Muziejaus stenduose pasakojama apie šio žymaus Britanijos politiko ir Anglijos vadovo gyvenimą. Spintose, ant stalų – knygos, įvairūs dokumentai, ginklai, asmeniniai daiktai. Vitrinose – daug suvenyrų karo tematika. Muziejaus gidė papasakojo, kad Kromvelio atminimas labai gerbiamas – jam pastatyti paminklai Saint Aivze, Voringtone, Vyzenšove ir Londone, Parlamento aikštėje. Paklausėme, kuris - karalius Karolis I ar Oliveris Kromvelis - kaltesnis dėl 1642 – 1646 metų pilietinio karo, nusinešusio apie 300 tūkstančių žmonių gyvybių. Gidė atsakė, kad politika – idėjų kova, ir nėra svarstyklių, galinčių pasverti, kieno kaltė didesnė. Šiais laikais Karolis I gerbiamas taip pat, kaip ir Oliveris Kromvelis. Jam įrengtas memorialas Karlsbruke. Jis vaizduojamas žymiausiuose literatūros, dailės, kino ir televizijos kūriniuose.
Mes supratome, kaip ilgai ir sunkiai klostėsi pagrindiniai Anglijos konstitucinės monarchijos principai. Prisiminėme, kad Marijos Stiuart anūką Karolį I, nukirsdintą 1649 metų sausio 30 dieną Vaithole, po 10 dienų ištikimi pavaldiniai slapčia palaidojo Vindzore, Šv. Jurgio koplyčioje, ten, kur prieš šimtą su trupučiu metų buvo palaidotas Henrikas VIII. Buvome skaitę, kad mirdamas jis pareiškė, jog išeina iš korumpuotos karalystės į nekorumpuotą. Žemėje nekorumpuotos karalystės Karolis I nesukūrė.
Idealios valstybės nepavyko sukurti ir Oliveriui Kromveliui, nors buvo įgijęs valdžią, didesnę negu karaliaus. Oliveris Kromvelis mirė savo mirtimi. Viešai ir su didele pagarba palaidotas Vestminsterio abatijoje, bet po trejų metų jo palaikai buvo iškasti iš žemės, pakarti , o paskiausiai - nukirsta ir ant kuolo pamauta jo galva. Net nesitiki, kad XVII amžiaus viduryje būta tokių baisių dalykų.
Į Saint Aivzą atvažiavome vėlokai. Įžymiąją, visame pasaulyje žinomą, Tilto koplyčią radome uždarytą. Pasigrožėjome Didžiojo Ūzo tiltu, nuėjome į miesto centrą, pavaikščiojome Market Hillo gatve. Smalsiai apžiūrėjome tikrai menišką ir gerai prižiūrimą paminklą Oliveriui Kromveliui. Nejutome jam nei meilės, nei neapykantos. Turbūt taip pat po daugelio metų jausis žmonės, žiūrėdami į Žaliojo tilto skulptūras Vilniuje.
Mano duktė, Lietuvoje išmokusi gaminti dailiuosius odos dirbinius ir įgijusi dailės bei technologijų mokytojos specialybę, susižavėjo antikvaro krautuvėle. Ji pareiškė, kad norėtų gyventi Saint Aivze. Vaikai priminė, kad visai neseniai jų mama sakėsi norinti gyventi Ylyje. Aš supratau, kad ketvirtą dešimtį įpusėjusiai ir niekada savo būsto neturėjusiai mano dukteriai jau norisi kažkur turėti savo namus.
Kai Lietuvoje prasidėjo privatizacija, mano dukteriai buvo šešiolika. Ji, kaip ir daugelis kitų jos bendraamžių, neturėjo ko privatizuoti. Čekius – beveik dvigubus čekius - kuriuos ji gavo mirus tėvui, investavome į garsią, bet labai greitai bankrutavusią akcinę bendrovę. Vienas mano kaimynas tuomet privatizavo vikšrinį traktorių, kitas - asfaltuotą aikštelę prie vandentiekio bokšto, trečias - nuodingųjų chemikalų sandėlį. Draugės sūnus privatizavo spaudos kioską. Apsukrus jaunuolis prisipirko kramtomųjų gumų, šokoladukų, vaisvandenių ir pradėjo verslą. Po poros savaičių mano draugė rado apiplėštą kioskelį ir nužudytą savo sūnų.
Kol finansiškai neraštingi lietuviai skraidė padebesiais, džiaugdamiesi Nepriklausomybe, jų žemę apraizgė laukinis kapitalizmas. Visų trijų minėtųjų kaimynų vaikai atsidūrė Anglijoje. Jaunojo kioskininko našlelė išvyko į Londoną, ištekėjo už arabo, apsisiautė hidžabu, o savo sūnelį Hamidą augina pagal musulmonų papročius. Žmonių likimai Lietuvoje tokie pat painūs, kaip ir Anglijoje.
O mes, kol neturime savų namų, keliaujame. Ir kitus raginame keliauti. Anot Astridos Lindgren herojaus Rasmuso, klajūnai jaučiasi laimingi, nes viskas, ką jie mato, priklauso jiems. Tiesa, Rasmuso draugas ir globėjas Oskaras perspėjo, kad žiemą klajūnams suskirsta kojų nagai.
Na, iki žiemos dar yra šiek tiek laiko.
