Kelionei, kuriai pradėta ruoštis tik jos išvakarėse (dėl šios priežasties sudeginti sumuštiniai – suprantama) prasideda patogiame autobuse aidi konkurso metu trijų dienų bilietus laimėjusių jaunų žmonių balsai. „Bastille“, „Ellie“, „The Kooks“, dūsauja kelionės dalyviai. Tuo tarpu linksmai nusiteikęs vairuotojas gatve žygiuojančius žmonės kviečia prisijungti į kelionę. „Važiuokit, kas tik norit. Nemesiu,“ – juokauja vyrukas. Po vienuolikos keturios minutės autobusui pajudėjus iš stovėjimo aikštelės, pasigirdo laimingi šūksniai: „Wuhu, pajudėjome!“ Kelionės tikslas bus pasiektas maždaug po keturių valandų ir 397 kilometrų.
Po daugiau nei penkių valandų kelionės Salacgrivos miestelis, pasislėpęs tarp Latvijos miškų, buvo pasiektas. Iš autobuso išlipę lietuviai buvo kiek nustebinti: nebuvo paaiškinta, kur bus įkurdinamas specialus stovyklos kempingas. Prastovėję karščio alinamoje eilėje pasiekėme stovyklą, į kurią, kaip žiniasklaidos atstovė, patekau pasiginčijusi su ne itin draugiškai nusiteikusiomis festivalio savanorėmis latvėmis. Priežastis – tariamai netinkama akreditacija, tiesa, jų kolega galvojo kiek kitaip.
Susikrovusi kompiuterį į kuprinę, pasiėmusi kroviklius, iškeliavau ieškoti belaidžio interneto. Žmonės, atvažiavę linksmintis, kiek įtariai žvelgė į mane, merginą, ieškančią interneto zonos, kuri, tiesa, neveikė (nors latviai tvirtino priešingai). Šiuo metu sėdėdama po pušimi ir klausydama grupės „Junip“ atliekamų dainų, atsisveikinu iki rytojaus. Tikiuosi, kad belaidžio interneto paieškos antrąją festivalio dieną bus kur kas sėkmingesnės.