Šiuometinė Vilniaus knygų mugė užklupo kaip griūtis. Du draugai atsiuntė savo romanus elektroniniu pavidalu. Dar vienas draugas padovanojo savo jau atspausdintą romaną.
Skaitytojas galerose
Visų tų draugysčių pasekmės – esu pakviestas dalyvauti trijų knygų pristatymuose, kitur einu savo noru. Norint sąžiningai išmanyti dalykus, reikėtų perskaityti kokias septynias kelių autorių knygas, bet perskaitysiu gal tris.
Vieną prarijau dar pernai, ir štai... Naujausia leidyklos „Vaga“ žinių redakcija (rašiau ne aš):
Paskutinę Tarptautinės Vilniaus knygų mugės dieną (sekmadienį) pakviesime į Genovaitės Bončkutės-Petronienės romano „Neįvykusi terapija“ pristatymą. Ketvirtoji rašytojos knyga atskleidžia sudėtingus žmonių santykius ir jausmus. Autorė – profesionali psichoterapeutė, tad romano personažai – itin autentiški, o įvykiai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė semiasi iš savo darbo praktikos. Drauge su autore renginyje dalyvaus žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius rašytojas Danielius Mušinskas, žurnalo „Aš ir psichologija“ vyr. redaktorė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė, „Balsas.lt savaitė“ vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas, („Litexpo“, vasario 26 d., sekmadienį, 15 val., salėje 5.5).
„Neįvykusi terapija“ - ketvirtoji autorės knyga
Pastraipų Šacherezada
Pamenu, pernai ankstyvą rudenį važiavau į Šiaulius, kurie kelioms dienoms buvo virtę Žemaitijos ir frankofoniškos Afrikos literatūros sostine. Žinodamas, kad bus skirta laiko paskaitymams prie laisvo mikrofono, vežiausi dvi G. Bončkutės-Petronienės (G.B.P.) knygas – romaną „Neįvykusi terapija“ ir pacientų istorijų knygą „Gerųjų žmonių šešėliai“. Norėjau paskaityti vienos ir kitos ištraukas kaip lengvo, įtaigaus ir lakoniško rašymo pavyzdžius. Deja, nesulaukiau aš to laisvo mikrofono.
„Neįvykusi terapija“ – tai keturiasdešimtmetės Jutos gyvenimo apžvalga ir savižvalga. Į žalią sąsiuvinį ji rašo prisiminimus: vaikystė, paauglystė, moterystė, motinystė, meilužystė... studijos, darbas, uždarbis, butas... Ir kelionės. Svarbiausioji – kelionė į save.
„Kas aš esu be vyro šalia? Kartais jaučiuosi kaip apsunkusi pelkė, kartais – kaip grynas požiūrio taškas“ (121 p.). Šie du sakiniai – romano sąrangos raktas. Aišku, raktų gali būti daugiau – kas netingi, tas juos kuria.
Knygą galima skirstyti ne skyriais, bet vyrais – nuo to pirmojo iki Beno. Kai kurias dalis reikėtų vadinti kelių vyrų vardais – pavyzdžiui, Semas ir Kle, kadangi pagrindinė herojė vienu metu buvo ir su vienu, ir su kitu. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas, ir be to: „Kažkokiam prancūzų straipsny skaičiau, kad neištikimybė gali padėti tarsi psichoterapija“ (119 p.).
Ar su vyru šalia, ar be – G. B. P. romanas veikiau „požiūrio taškas“, nei „apsunkusi pelkė“. Autorė, kurios veikla – psichoterapija (sunku nuslėpti, kad tai pašaukimas), pagrindinės veikėjos neapsunkino pasikapstymais savyje. Jų pakanka, tačiau pasakojimas dėl to netampa klampus, kiti veikėjai nedūsta.
Tekstas paprastas – ne pabrėžtinai, o, matyt, prigimtinai. Kai kurie dalykai nusakoma itin trumpai (apie tai, kad Juta gavo palikimą – vienas sakinys). Bet neatrodo, jog paprastumo tyčia siekta. Pamaniau, kad G. B. P. gretintina su kitais lietuvių literatūros lakonistais... (buvau čia įrašęs kelias pavardes, bet ištryniau, vaizduotėje išvydęs menamo literatūrologo susiraukusį veidą ir mano apykvailę diletantišką šypesenėlę).
G.B.P. lakonizmas nėra tolygus ir sausas – veikiau įdomus, neturintis nuspėjamos krypties. Drįstu manyti, kad G. B. P. pavyko tapti Šacherezada bent jau trumpų nuotolių rungtyje – perskaičius pastraipą norisi pereiti prie kitos.
G. Bončkutė-Petronienė mano, kad pats menas yra neišsemiamas psichoterapijos seansas (nuotr. asm. archyvo)
Moterys pavydi, vyrai siunta
Perskaitęs knygą, pamaniau, kad tai puiki kalėdinė dovana ir kartu testas moterims. Todėl nupirkau bent kelis egzempliorius – padovanojau ar įpiršau paskaityti. Po to kalbinau skaitytojas. Pro sukąstus dantis pripažindamos knygos literatūrinius privalumus, jos gero žodžio nepasakė apie pagrindinę veikėją, nors ir nevadino jos kale.
Kiek pažįstu moteris, tokia reakcija gali būti pavydo herojei išraiška. Kartu gali būti pažadinta netyra skaitytojos sąžinė.
Viena skaitytoja pasielgė itin paslaptingai – susapnavau ją grąžinant man knygą, bet jos viršelis buvo ne „Vagos“ išleistas šviesiai mėlynas, o žalias. Ką jūs turėjote omeny, sapnų panele?
Pernai gruodį jau kalbėjau šios knygos pristatyme. Tada ištryško nuomonių ir vaizdinių versmė, kuri verčia manyti, kad G.B.P. romanas kai kurių vyrų nepalieka abejingų. Gal net skaudžiai jiems įgelia.
Pristatymo metu jau buvo beįsiplieskiąs ginčas tarp manęs ir kito kviestinio kalbėtojo – dr. Regimanto Tamošaičio. Aš prasitariau, kad, mano nuomone, tarp romane pavaizduotų vyrų yra ir toks, kuris laikytinas pavyzdiniu vyru, tačiau gyventi su juo neįmanoma. R. Tamošaitis tyliai replikavo, kad G.B.P. pavaizduoti vyrai yra menkystos. Deja, nebuvo laiko pasiginčyti.
Kalbėjo ir skaitytojai, iš kurių labiausiai įsiminė tas, kuris prisitatė Petru „iš biologų“.
Mano mintį, jog romanas yra vyrų portretų seka, jis užginčijo, teigdamas, kad tai ne portretai, o „tapetai“. Jis palygino G.B.P. su perlu, esančiu tarp dviejų kriauklės pusių (viena – berods išmonė, kita – gyvenimas) ir dar pranašavo, kad romano pagrindinė veikėja Juta būtinai prisišauks kitų rašytojų sukurtų jos antipodų – tada autorė atsidursianti „kanjone tarp Jutos ir Nevados“.
G.B.P. jau prisišaukė literatūros kritikų skambučių ir kelių rašytinių atsiliepimų, kurie daugiau byloja ne apie knygą, o apie visuomenės nervų būklę.
Seksas, meilė, šeima
G.B.P. romanas išėjo tuo metu, kada viešojoje erdvėje paūmėjo diskusijos dėl šeimos. Dabartinės Lietuvos dorovinėje ir kultūrinėje sumaištyje romano veiksmas ir veikėjai prašyte prašosi moralinių vertinimų. Deja, tradicinės šeimos šalininkui moralistui teks nuleisti rankas. Esminė išvada, kuri peršasi žvelgiant į Jutos gyvenimo vingius – seksas, meilė, šeima yra nesutampantys dalykai.
Mūsų visuomenės dabartinę erotinę kultūrą lyginčiau su akmenų krūva, kuri sovietmečiu dulkėjo ir džiūvo (Akmenys – lytiški piliečiai). Žodžio ir paleistuvystės laisvės sąlygomis krūvą imta laistyti erotikos bei pornografijos čiurkšle, bet akmenys taip ir liko netašyti – dėl to drumsto vandens jie nepradėjo reflektuoti.
G.B.P. savo aštriais psichologės nagučiais akmenis pagal išgales krapštinėja – raižo juose vingius ir vageles mintims tekėti.
Romane aprašytas ne itin vykęs seksas su mylimu Semu yra ne tik faktas iš psichoterapeutės užrašų, bet ir geroji naujiena – mylėk, o seksas prisitrins.
Reikalaujantieji iš literatūros tvirtų moralinių ištarmių panašūs į tuos keistuolius, kurie viliasi, jog, tarkime, įstatymai gali pakelti visuomenės dorovę. Literatūra aprašo tai, kas yra; įstatymai irgi tvarko tai, kas yra – pavyzdžiui, baudžia už tai, ko neturėtų būti.
Kritikams, kurie žvelgia į literatūrą pro moralistų akinius, norėčiau skirti sociologės Aušros Maslauskaitės svarstymus apie šeimą. Perrašiau kelias jos teksto pastraipas, vietoje žodžio „valstybė“ įrašiau „literatūra“.
Griežtas išsakymas, kokie šeiminiai santykiai yra šeima, kokie šeiminiai santykiai yra „geri“, paverčia literatūrą prievaizdu, moralės sarginiu šunimi, o pilietį – mulkiu, kuris yra neįgalus padaryti moralinį sprendimą, neįgalus ieškoti, atrasti savo moralinių orientyrų, neįgalus pasirinkti, laikytis įsipareigojimų ir atsakyti sau, bendruomenei, galiausiai – Dievui, jeigu Jis yra jo asmeninės tikrovės ašis. Literatūra pasirodo kaip represinis „aparatas“...
Kažkas jau supyko, kad G.B.P. nepanoro būti represinio aparato operatore.
