Kas skatina žmones keliauti: smalsumas, nuobodulys ar abu? Šiandien daugeliui kelionės asocijuojasi su poilsiu ir turizmu. Tačiau anksčiau, kuomet žemės neraižė dešimtys tūkstančių lėktuvų, laivų bei mašinų, keliauti reiškė atrasti ir, neretai, užkariauti.
Geografinių atradimų amžius buvo ir užkariavimų amžius, tačiau šiame straipsnyje aprašomos žmonių, nesiekusių nei užvaldyti, nei praturtėti, istorijos.
1. Alvaras Nunezas Cabeza de Vaca
Po aštuonerių metų iš 1528-aisiais Floridoje išsilaipinusios 300 vyrų ekipos buvo belikę trys. Vyriškis, keistoku vardu – Alvaras Nunezas Cabeza de Vaca (Alvaras Nunezas Karvės galva) bei dar porą jo bendrakeleivių. Trijulė, kartais badaudama ir nuolat susidurdama su nedraugiškomis ir nepatikliomis indėnų gentimis kirto visą Šiaurės Ameriką.
Nepaisant nieko Cabeza de Vaca susidomėjo indėnų gyvenimo būdu ir jautė jiems simpatiją. Keliaudamas jis prekiavo su gentimis ir netgi teigė esąs gydytojas „hileris“. Kelionių metu prie jo prisijungė nemaža pasekėjų grupė.
Galiausiai, jau pasiekęs Meksiką, jis sutiko ispanų grupę. Tačiau po šitiek klajonių, sutiktieji tautiečio paprasčiausiai neatpažino. Tik po kurio laiko keliautojui pavyko juos įtikinti ir jis buvo parsiųstas namo.
Dėl jo unikalios patirties, Cabeza de Vaca buvo paskirtas La Platos gubernatoriumi ir išsiųstas atgal į Pietų Ameriką, su užduotimi atstatyti sugriautas Buenos Aires. Tiek dėl to, kad jam nelabai sekėsi, tiek dėl besitęsiančios simpatijos indėnams, Cabeza de Vaca nebuvo populiarus. Apkaltinus jį prastu valdymu, jis buvo išsiųstas į Ispaniją. Nors teismas vyriškį išteisino, jo kelionės baigėsi.
1909-aisiais E. Shackletonas suruošė ekspediciją į piečiausią planetos tašką. Ji turėjo pagerinti anksčiau rengtos Roberto Scotto ekspedicijos ( kurioje dalyvavo ir pats E. Shackletonas) rezultatus.
Kuomet po kelių metų dar vienas keliautojas pasiekė pietinį polių, Ernestas Shackletonas nusprendė padaryti dar daugiau – kirsti visą Antarktidą.
Šio mėginimo metu laivas, kuriuo plaukė ekipa, įstrigo lede. Komanda, tikėdamasi, jog galiausiai pavyks išplaukti, nusprendė pasilikti jame. Tačiau judantis ledas laivą paprasčiausiai sutraiškė nepalikdamas kito pasirinkimo tik bandyti pasiekti žemę patiems. Po ilgų ir varginančių kelionių, žuvus trims bendrakeleiviams, vyrams pavyko išsigelbėti. Savo klaidžiojimą E. Shackletonas aprašė knygoje „Pietūs: Ištvermingųjų ekspedicija“.
Kartą jis yra pasakęs: „Galiausiai, sunkumai yra tai, ką tiesiog reikia įveikti“.
3. Charles Marie de La Condamine
Po septynerių metų, praleistų Peru ir Ekvadore mėginant išmatuoti vienintelį ilgumos laipsnį, prancūzų fizikas ištyrinėjo ir visą Amazonės baseiną.
Tiesa, jis nebuvo pirmasis ten pabuvojęs, tačiau buvo vienintelis mokslininkas. Condaminas keltu plaukė Amazonės upe nuo Andų kalnų iki pat upės žiočių. Rinkdamas augalų pavyzdžius jis aptiko nemažai tokių, kurie iki to meto Europoje nebuvo žinomi.
Į Prancūziją jis grįžo tik po dešimties metų, būdamas žinomu žmogumi.
4. Vitus Beringas
Petro Didžiojo nurodymu 1724-aisiais V. Beringas į šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį išsiruošė tam, jog įsitikintų, ar Šiaurės Amerika jungiasi su Azija.
Pirmiausia ekspedicijos nariai keliavo pėsčiomis per Sibirą – su savimi jie gabeno 72 tonas atsargų – pradedant maistu baigiant pabūklais ir inkarais. Kirtę žemyną, Beringo ekspedicijos nariai pasistatė laivus ir išplaukė palei rytinį Azijos kraštą. Pasiekę sąsiaurį, skiriantį šį žemyną nuo Amerikos, ekspedicijos nariai pasuko atgal. Sankt Peterburgą jie pasiekė 1730-aisiais.
Po kiek laiko V. Beringas išsirengė ištirti Amerikos teritorijos. Po panašios kelionės Sibiru, tyrinėtojai vėl pastatė laivus ir išplaukė į rytus. Tačiau po kelių dienų ekspediciją užklupo audra. V. Beringo laivas pasimetė joje ir sudužo netoli Kodiako salos. Žymusis keliautojas žuvo, o laivo nuolaužos buvo rastos ir atpažintos tik 1991-aisiais.
5. Davidas Livingstonas
D. Livingstonas savo gyvenimo metais buvo laikomas žymiausiu Afrikos tyrinėtojų. Šiame žemyne jis praleido ištisus dešimtmečius tyrinėdamas gamtą bei braižydamas žemėlapius.
Nors kartais jam tekdavo gintis nuo genčių antpuolių, jo tyrinėjimai buvo taikūs. Be to D. Livingstonas pasisakė prieš prekybą vergais nepaisydamas, jog tokia pozicija užtraukė jam karališkosios šeimos nemalonę.
Tyrinėtojas buvo pasiryžęs nukeliauti iki pat Nilo ištakų. Išsiruošęs į šią ekspediciją jis pradingo net 7 metams. Visi manė, kad jis žuvo, tol, kol jo nesurado Henry Mortonas Stanley, pasamdytas vieno Niujorko laikrasčio.
„Daktaras Livingstonas?“, pasakojama, paklausė H. M. Stanley, pirmojo jų susitikimo metu. Kurį laiką jie praleido kartu, tuomet H. M. Stanley patraukė atgal, o nepailstantis D. Livingstonas pratęsė savo kelionę. Tikslo pasiekti jam nepavyko – jis žuvo taip ir nepasiekęs upės ištakų.
Keliautojo širdis palaidota Afrikoje, o kūnas – Westminsterio abatijoje.
Kartą D. Livingstonas yra pasakęs „Niekada nesustoju, nepasiekęs pabaigos ir savo tikslo“.
