Atvykus į Nemuno deltos regioninį parką, sužinome, kad pasirodo „Iš tikrųjų čia Nemuno nėra“. Nes Nemunas šioje vietoje išsidalina į daugybę atšakų - Atmatą, Pakalnę, Skatulę, Skirvytę, Vytinę, Vorusnę ir kitas, suformuodamas tankų hidrografinį tinklą, bene tankiausią Lietuvoje. Parkas įkurtas tam, kad saugotų šį unikalų kraštovaizdį, kurį metams bėgant dar pakeitė žmonių sukurta polderių sistema su pylimais ir kanalais. Parke yra unikali Aukštumalos aukštapelkė su įstabaus grožio ežerokšniais, taip pat vienintelis Lietuvoje lagūninės kilmės ežeras – Krokų lanka. Kitas išskirtinis dalykas, kad Nemuno delta garsėja kaip paukščių rojus. Čia aptinkama daugiau kaip 300 paukščių rūšių, peri tokios globaliai nykstančios rūšys: jūriniai ereliai, griežlės, stulgiai. Rudeninių ir pavasarinių migracijų metu potvynių vandens užliejamose pievose nutupia pailsėti ir maitinasi tūkstančiai žąsų, vieversių, varnėnų, ančių, įvairių kitų paukščių.
Nemuno deltos regioninis parkas (nuotr. Gamintojo)
Šioje teritorijoje yra vienintelis Lietuvos miestelis, įsikūręs saloje – Nemuno deltoje, Rusnė. O palei Minijos upę išsidėstęs garsusis Minijos (Mingės) gatvinio upinio tipo kaimas, vadinamas lietuviškąja Venecija. Čia Minijos upė – pagrindinė kaimo gatvė. Šiame krašte yra ir kitas išskirtinis paveldo objektas – tai Ventės ragas su pačiame kyšulio smaigalyje tebeveikiančiu mūriniu švyturiu ir profesoriaus Tado Ivanausko įsteigta paukščių žiedavimo stotimi.
Šiose vietose itin populiari žvejyba, rengiamos įvairios mėgėjų žvejų varžybos. Mėgėjiška žūklė leidžiama laikantis žvejybos taisyklių, išsipirkus licenciją dienai ar mėnesiui. Parko vandens telkiniuose organizuojama saugomų ir globojamų žuvų rūšių: šlakių, lašišų, žiobrių, upinių nėgių licencinė žūklė ir stintų žūklė nestandartiniais įrankiais – tinkliniais samčiais, žinoma, vadovaujantis atitinkamais įstatymais.
Nemuno deltos regioninis parkas (nuotr. Gamintojo)
Šiame parke galima keliauti įvairiausiais būdais, nes atvykusiųjų laukia dviračių maršrutai, pažintiniai takai, o svarbiausia – laivai, valtys ir kitos plaukiojimo priemonės. Labai rekomenduojama keliauti vandens transportu tik svarbu nepamiršti, kad ir čia galioja tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui, viso navigacijos sezono metu savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis Skirvyte, Vytine, Šakute, Vorusne, Skatule, Pakalne, Rusnaite leidžiama plaukioti tik lėta eiga, neribojant savaeigių plaukiojimo variklių galingumo.Vandens turizmo trasa Minija–Upaitė–Kniaupo įlanka–Atmata–Minija savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis leidžiama lėta eiga plaukioti viso navigacijos sezono metu. Tačiau draudžiama plaukioti Aukštumalėje ir Purvalankyje. Kad ir nuo kurios vietos pradėsite savo kelionę jūsų laukia nuostabios pakrantės ir puikios augalijos vaizdai.
Nemuno deltos regioninis parkas (nuotr. Gamintojo)
Įspūdingas apsilankymas buvo Ventės rago ornitologinėje stotyje. Čia susipažinome su ilgamečiu jos vadovu Leonu Jezersku, paukščius pradėjusiu žieduoti beveik prieš penkiasdešimt metų. O pati stotis, įkurta 1929 m., yra viena seniausių Europoje. L. Jezerskas papasakojo, kad daugiausia paukščių Lietuvoje apžieduojama Ventės rago ornitologinėje stotyje. O apžieduotųjų skaičius įspūdingas - perkopęs du milijonus. Didžiausias darbymetis būna masinių paukščių migracijų metu. Ornitologo žodžiais, jis yra stebėjęs, kaip per keturias rytines valandas pro Klaipėdos švyturį ištisai skrido paukščiai, „lyg milžiniškas bičių spiečius“. Jų stoties darbuotojai kasmet apžieduoja apie 100 000 paukščių. Stotį kasmet aplanko 30-50 tūkstančių lankytojų iš Lietuvos ir užsienio.
Nemuno deltos regioninis parkas (nuotr. Gamintojo)
Turėjome galimybę pamatyti kaip žieduojami paukščiai. L. Jezerskas vieną po kito ėmė iš dėžutės, uždengtos tinkliuku, paukščius, ant kojelių jiems tvirtino žiedus, užrašydavo į žurnalą. „Nemokamai žiedus duodam – būtinai veržiasi“,- juokavo. Tą kartą daugiausia buvo mėlynųjų zylių. „Štai didžioji zylė, jauna panelė“,- parodė. Paklaustas, iš ko žino, atsakė, kad iš plunksnų, „jos kaip pasas“. Daug įdomių dalykų papasakojo ornitologas - sužinojome, kad mažutėlis paukštis nykštukas pajėgia nuskristi į Angliją, Vatikaną, kaip pajuokavo: „pabučiuoja ranką popiežiui“. Apžieduota šelmeninė kregždė nuskrido 9 400 km iki Pretorijos (Pietų Afrikos Respublikoje). Keturiolika gramų tesveriantis paukštelis vėl sugrįžta tokį pat atstumą, ir tiksliai į tą pačią sodybą, kur išsirito iš kiaušinio. Kaip paukščiai orientuojasi, mokslininkams nėra iki galo aišku. Tolimų skrydžių rekordininkai – ilgauodegė žuvėdra (17 000 km), paprastasis albatrosas (16 000 km). Mūsų baltieji gandrai nuskrenda 9 700 km. Sužinojome, kad italai rudenį ir žiemą valgo mūsų vieversius. Domino klausimas, kas gali žieduoti paukščius? Sužavėti pasakojimų ir tokio darbo paklausėme, koks turi būti asmuo, kad galėtų žieduoti paukščius. O tą daryti leidžiama asmenims, kurie pakankamai gerai išmano sparnuočių biologiją ir ekologiją, sugeba nustatyti jų rūšis. Kiekvienas tai daryti ketinantis turi išmanyti saugius gaudymo būdus. Paukščių žiedavimas – ne žaidimas, o rimtas jų tyrimo metodas, todėl viskas svarbu, taip pat ir paukščių žieduotojo etika. Svarbiausias reikalavimas, keliamas žieduotojams, yra toks: paukščių gaudymas norint juos žieduoti ir pats žiedavimas negali jiems pakenkti! Teisė savarankiškai žieduoti suteikiama visus šiuos reikalavimus atitinkantiems asmenims. Ją nustatyta tvarka suteikia Lietuvos paukščių žiedavimo centras.
Linas Senkus
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
Kuriame Lietuvos ateitį (nuotr. Balsas.lt)
