Kelias per pelkes nuvedė į partizanų vadavietę

Ty­ru­lių (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) pel­kės sle­pia ne tik nu­žu­dy­to ūki­nin­ko Ig­no Po­žė­los nuo Bar­diš­kių (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) is­to­ri­ją, ku­rios ato­maz­gos mes ieš­ko­me jau tre­čią mė­ne­sį, bet ir daug ki­tų neap­ra­šy­tų, krau­ju ir aša­ro­mis ap­lais­ty­tų gy­ve­ni­mų ir žū­čių. Ket­vir­tą kar­tą iš­si­ren­gę sa­vo pub­li­ka­ci­jos pėd­sa­kais įsi­ti­ki­no­me, kiek daug ne­ži­no­me apie sa­vo kraš­tą ir jo is­to­ri­jos vin­gius. Kiek daug dar sle­pia že­mė ir žmo­nių at­min­tis.

Is­to­ri­ją tę­sia ty­ru­lie­čiai

Po užpraė­ju­sio šeš­ta­die­nio „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­jos „Li­ki­mas nu­ve­dė į Ty­ru­lių pel­kes“, jau pir­ma­die­nį su­lau­kė­me Ty­ru­lių se­niū­no Ri­man­to Liu­ku­mo skam­bu­čio. Yra dar vie­na vie­ta Ty­ru­lių pel­kė­se, ap­lais­ty­ta krau­ju, ku­ri gal­būt su­si­ju­si su "en­ka­vė­dis­tų" nu­žu­dy­to ūki­nin­ko I. Po­žė­los, ku­rio ka­po jo duk­ros Sta­sė ir Vi­ta­li­ja, ieš­ko jau še­šias­de­šimt me­tų.

I. Po­žė­la, slaps­tę­sis pas sa­vo drau­gą Pet­rą Til­ti­nį (Pe­ter Til­tinš) Vis­man­tų kai­me (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) bu­vo nu­šau­tas 1951 me­tų rugp­jū­čio 2 ar­ba 3 die­ną.

Liu­dy­to­jų tei­gi­mu, kū­nas tris die­nas pra­gu­lė­jo Rad­vi­liš­kio cent­re, prie tur­gaus tvo­ros, su ki­tų dvie­jų nu­žu­dy­tų­jų kū­nais, o vė­liau iš­vež­tas ir už­kas­tas kaž­kur Ty­ru­lių pel­kė­se.

Se­niū­nas R. Liu­ku­mas nei pa­nei­gia, nei pa­tvir­ti­na Kęs­tu­čio Fi­li­pa­vi­čiaus iškeltos versijos. Pa­ro­dy­tose žvyr­duo­bėse ša­lia Ty­ru­lių pel­kių 1957 me­tų ru­de­nį dar bū­da­mas vai­kas Kęs­tu­tis ma­tė tris žmo­nių kau­ko­les.

R. Liu­ku­mo tei­gi­mu, to­je vie­to­je kau­ko­lės ir ki­ti žmo­gaus kau­lai – ne nau­jie­na, nes ten, kur da­bar yra K. Fi­li­pa­vi­čiaus pa­ro­dy­ta žvyr­duo­bė, yra bu­vęs smė­lio kal­ne­lis ir se­ni pa­lai­do­ji­mai.

Se­niū­no R. Liu­ku­mo tei­gi­mu, jis ir pa­ts ten bu­vo ra­dęs žmo­nių kau­lų, o se­nus žmo­nes gir­dė­jo pa­sa­ko­jant, kad čia bu­vo lai­do­ja­mi žmo­nės.

Ženk­lai

Nuo Ty­ru­lių pa­va­žia­vę apie pen­ke­tą ki­lo­met­rų su­sto­ja­me Vend­rės kai­me, Žyd­rū­no La­bi­no vien­kie­my­je. Au­na­mės gu­mi­nius il­gaau­lius. Su­ka­me į Šiau­rės va­ka­rus. Miš­kas ap­sup­tas pel­kių. Ei­na­me vo­re­le, tai­ko­me į tas pa­čias pė­das – bai­su įsmuk­ti, bai­su at­si­lik­ti nuo pla­čių Žyd­rū­no žings­nių. Po­rą ki­lo­met­rų to­kiu ta­ku – kliū­nant už ša­kų, min­kant pur­vy­ną.

Po­ka­riu čia bu­vęs pla­tes­nis ke­lias, sunk­ve­ži­miais ne­pra­va­žiuo­da­vo, tik ark­liais trau­kia­mais ve­ži­mais.

Dar spėk klau­sy­tis Žyd­rū­no ir Ri­man­to pa­sa­ko­ji­mų, ap­žiū­rė­ti Lie­tu­vos par­ti­za­nų pa­lik­tų ženk­lų ant se­nų eg­lių. Eg­lių ša­kos pra­si­de­da ne pa­že­myje, kaip įpras­ta, o ke­tu­rių pen­kių met­rų aukš­ty­je. Žyd­rū­nas pa­sa­ko­ja, kad par­ti­za­nai nu­ge­nė­da­vę ne­di­de­lių eg­lai­čių ša­kas ir taip žy­mė­da­vę sa­vo ta­kus, svar­bius ob­jek­tus.

Ky­la­me į kal­niu­ką, po ko­jo­mis smė­lis, virš gal­vos pu­šys – lyg ne tas pa­ts miš­kas.

Be­to­ni­nis pa­mink­las su me­ta­li­ne sau­lu­te. Ant len­te­lės iš­kal­ta: „1951 me­tų lie­pos 8 die­ną šio­je vie­to­je žu­vo Lie­tu­vos par­ti­za­nai“. Kai ku­rių par­ti­za­nų iš­kal­tos ir pa­var­dės, kai ku­rių – tik sla­py­var­džiai.

Nu­ge­nė­ta eg­lė žy­mi ir šio bun­ke­rio vie­tą.

Su­tam­pa da­tos

Ant len­te­lės už­ra­šy­ta, kad nu­žu­dy­tų­jų pa­lai­do­ji­mo vie­ta ne­ži­no­ma.

Kaip ši vie­ta ga­li bū­ti su­si­ju­si su I. Po­žė­los žū­ti­mi ir pa­lai­do­ji­mu?

Se­niū­nas Ri­man­tas ti­ki­no, kad jam la­biau­siai už­kliu­vo be­veik su­tam­pan­čios da­tos. Ir par­ti­za­nai va­da­vie­tė­je, ir I. Po­žė­la su­šau­dy­ti 1951 me­tais, vos tri­jų sa­vai­čių skir­tu­mu.

„Ar ūki­nin­ko I. Po­žė­los pa­lai­kai iš Rad­vi­liš­kio cent­ro ne­ga­lė­jo bū­ti at­vež­ti ir pa­lai­do­ti drau­ge to­je pa­čio­je duo­bė­je, kur ir su­šau­dy­ti par­ti­za­nai? Jei­gu tik­rai ūki­nin­ko kū­nas iš­vež­tas į Ty­ru­lių pel­kes. Daug ka­pų "en­ka­vė­dis­tai" ne­tu­rė­jo da­ry­ti, ka­sė į bend­ras duo­bes. Nuo bun­ke­rio už ke­lių šim­tų met­rų – pel­kė, rea­lu, kad jie vi­si – ir par­ti­za­nai, ir ki­ti nu­žu­dy­tie­ji ten – ga­li bū­ti pa­lai­do­ti“, – svars­tė R. Liu­ku­mas.

Žyd­rū­nas pa­sa­ko­jo, kad jo se­ne­lį Ka­zi­mie­rą Ber­no­tą "en­ka­vė­dis­tai" 1951 me­tų va­sa­ros pa­bai­go­je ve­žė į Rad­vi­liš­kį, kur ne­to­li ka­pi­nių, prie bu­vu­sio tur­gaus tvo­ros, jam lie­pė at­pa­žin­ti su­šau­dy­tus vy­rus. Kū­nai bu­vo pra­dė­ję ir­ti.

„Pa­gal da­tas ga­li­ma spė­ti, kad tarp jų ga­lė­jo bū­ti ir I. Po­žė­los pa­lai­kai“, – tę­sė min­tį se­niū­nas.

Ke­lias

Abu mū­sų pa­ly­do­vai spė­ja, kad su­šau­dy­tų par­ti­za­nų kū­nai ne­tu­rė­jo bū­ti iš­vež­ti lai­do­ti to­li nuo su­šau­dy­mo vie­tos. Juo la­biau, kad čia, kur bu­vo par­ti­za­nų bun­ke­riai, – nuo­ša­li vie­ta.

Se­niū­nas ži­no, kad į Ty­ru­lių pel­kes tik­rai nė­ra daug ke­lių. Šis – be­ne vie­nin­te­lis pra­va­žiuo­ja­mas bent ark­liu­ku. Aiš­ku, kad tris die­nas mė­ty­tų kū­nų ran­ko­mis ne­nu­ne­ši, tik­rai kuo nors ve­žė.

Ir se­niū­nas Ri­man­tas, ir Žyd­rū­nas pa­sa­ko­jo ne kar­tą gir­dė­ję, kad su­šau­dy­tuo­sius liep­da­vo iš­vež­ti ir pa­lai­do­ti ei­li­niams žmo­nėms, kad šie ga­lė­tų įro­dy­ti, jog tar­nau­ja so­vie­tams.

Žyd­rū­no ma­ma jam yra pa­sa­ko­ju­si, kad ma­čiu­si pro jų na­mus pra­va­žiuo­jant ve­ži­mą, ku­ria­me iš po ža­bų krū­vos bu­vo iš­lin­du­sios žmo­gaus ko­jos.

Abu mū­sų pa­ly­do­vai įsi­ti­ki­nę, kad nie­kas sunk­ve­ži­miai į pel­kė­tą miš­ką ir ne­va­žia­vo, jei­gu kū­nai ir bu­vo čia vež­ti, tai tik su ark­liu­ku.

Tik­rie­ji liu­di­nin­kai jau išė­ję

Ir Žyd­rū­nas, ir Ri­man­tas pa­sa­ko­jo, kad šią va­da­vie­tę, kur bu­vo su­šau­dy­ti par­ti­za­nai, ne­daug kas ži­no.

Vend­rės vien­kie­mis ir Žyd­rū­no, ir jo ma­mos, da­bar jau am­ži­na­til­sį, Vla­dis­la­vos Ber­no­tai­tės-La­bi­nie­nės tė­viš­kė. Se­ną­jį na­mą sta­tė Vla­dis­la­vos tė­vai. Ir ma­ma, gi­mu­si 1930 me­tais, ir ma­mos ma­ma Ma­ri­jo­na Ber­no­tie­nė ne kar­tą Žyd­rū­nui yra pa­sa­ko­ju­sios, ko­kie bai­sūs lai­kai bu­vo po­ka­riu gy­ven­ti pa­miš­kė­je.

To­se vie­to­se vy­ko pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai ko­vos. Vla­dis­la­vos gy­ve­ni­mą žy­mė­jo ir Si­bi­ro trem­tis.

Bū­tent Si­bi­re ma­mos se­sers vy­ras Jo­nas Ja­nu­lis bu­vo su­ti­kęs 1951 me­tų lie­pos 8 die­nos įvy­kių ne­to­li Ber­no­tų na­mų liu­dy­to­ją An­ta­ną Ma­tu­ką, su­žeis­tą bū­tent prie šio bun­ke­rio par­ti­za­nų su­šau­dy­mo me­tu ir iš­vež­tą į Si­bi­ro la­ge­rius.

Va­da­vie­tės su­nai­ki­ni­mas

An­ta­nas Ma­tu­kas Jo­nui Ja­nu­liui la­ge­ry­je pa­sa­ko­jo 1951 me­tų lie­pos 8 die­nos įvy­kius. Pats A. Ma­tu­kas sė­dė­jęs prie bun­ke­rio ant kel­mo. Par­ti­za­nai il­sė­jo­si po žy­gio.

Pa­ma­tęs atei­nant "en­ka­vė­dis­tus", A. Ma­tu­kas vir­to aukš­tiel­nin­kas nuo kel­mo. Kul­kų se­ri­ja iš au­to­ma­tų nu­kir­to ko­jas – net ir su to­kia ne­ga­lia A. Ma­tu­kas bu­vo iš­vež­tas į la­ge­rį.

Su­šau­dė ir mie­gan­čius, ir be­si­gi­nan­čius. Ga­li bū­ti, kad ne vi­sų čia žu­vu­sių par­ti­za­nų pa­var­dės pa­mi­nė­tos pa­mink­li­nė­je len­te­lė­je. Žū­ties da­tą – 1951 me­tų lie­pos 8 die­ną – ži­no­jo pa­mink­lą sta­čiu­si par­ti­za­nų bū­rio va­do Ša­rū­no žmo­na.

At­mi­ni­mas

Vie­no iš su­šau­dy­tų par­ti­za­nų, bū­rio va­do Leo­no Ca­por­kaus – Ša­rū­no žmo­na Alek­sand­ra ir sū­nus An­ta­nas prieš ke­le­ris me­tus bu­vo at­va­žia­vę pas Žyd­rū­ną ir pra­šę nu­ves­ti į tą vie­tą, kur yra bun­ke­riai.

Gar­baus am­žiaus mo­te­ris, ti­kė­ti­na, va­da­vie­tės gy­va­vi­mo me­tu pa­lai­kiu­si ry­šius su sa­vo vy­ru, at­pa­ži­no bun­ke­rį, pa­ro­dė, iš ku­rios pu­sės bu­vo pa­grin­di­nis įė­ji­mas.

Net­ru­kus prie bun­ke­rio Žyd­rū­nas trak­to­riu­mi at­ve­žė ir pa­mink­lą, skir­tą par­ti­za­nų at­mi­ni­mui. Jis ir šian­dien žy­mi vie­tą, ku­ri sle­pia dau­gy­bę pa­slap­čių.

Ne­to­li pa­mink­lo fo­tog­ra­fas Jo­nas Ta­mu­lis su­ran­da dar ke­tu­ris bun­ke­rius, su­jung­tus tar­pu­sa­vy­je. Il­gai dir­bęs mu­zie­ju­je, da­ly­va­vęs is­to­ri­kų eks­pe­di­ci­jo­se fo­tog­ra­fas J. Ta­mu­lis pa­gal tai, kaip at­ro­do už­griu­vę bun­ke­riai, neat­me­ta ga­li­my­bės, kad juo­se ga­li bū­ti žmo­nių pa­lai­kų.

Šį spė­ji­mą su­stip­ri­na ir tai, kad bun­ke­riuo­se la­pės iš­si­rau­su­sios ur­vų. La­pės ur­vus mėgs­ta raus­tis sen­ka­piuo­se.

Rita ŽADEIKYTĖ