Atsakymą į šį klausimą reikėtų bandyti rasti paviešintame Lietuvos socialinio modelio projekte, kuris apima ne tik darbo santykius, bet ir užimtumą, socialinį draudimą bei socialinę paramą. Toks požiūris yra suprantamas, kadangi visos socialinės politikos kryptys tampriai tarpusavyje susijusios. Žiniasklaidoje jau pradėti skaičiuoti pateiktų siūlymų pliusai ir minusai.
Prisipažinsiu, jog nesu karšta skubių radikalių socialinių reformų šalininkė. Neatsakingi eksperimentai šioje srityje gali skaudžiai pažeisti daugelį žmonių ir paskatinti juos ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Tokias reformas dažnai tenka vėl reformuoti. Esu už nuoseklią socialinės politikos raidą, kuri nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės vyko žvelgiant į Europos Sąjungos patirtį ir teisę. Todėl, sveikindama bandymą plačiai pažvelgti į socialinės politikos aktualijas ir pateikti atsakus į naujus laikmečio iššūkius, siūlau atsakingai įvertinti teikiamus siūlymus ir realias jų įgyvendinimo galimybes. Pritariu siekiams modernizuoti mūsų darbo teisę pritaikant ją prie darbo rinkos pokyčių. Apie darbo teisės modernizavimo būtinybę buvo prabilta dar 2006 metais Europos Komisijos Žaliojoje knygoje, kurioje teigiama, kad darbo santykių teisinis reguliavimas neturi trukdyti įmonėms ir darbuotojams prisitaikyti prie sparčiai kintančių sąlygų ir padėti įgyvendinti užimtumo didinimo siekius. Tačiau darbo santykių lankstumas turi būti derinamas su darbuotojų saugumu darbo rinkoje. Ar šis lankstumo ir saugumo balansas bus išlaikytas įgyvendinus socialinio modelio nuostatas? Manau, kad tai turėtų būti svarbiausia socialinių partnerių diskusijų tema.
Lankstumui padidinti siūloma palengvinti darbuotojų atleidimą iš darbo, įteisinti didesnę darbo sutarčių įvairovę, sumažinti darbo laiko ribojimus bei įteisinti kitas liberalias nuostatas. Dalis šių naujovių yra palankios ir darbuotojui – padeda geriau prisitaikyti prie darbo rinkos įvairovės bei derinti darbą su mokymusi ir įsipareigojimais šeimai. Beja, dėl darbo laiko liberalizavimo vyko ilgos diskusijos ES Ministrų taryboje svarstant Darbo laiko direktyvą. Tuomet Europos Parlamentas nepritarė projektui, motyvuodamas tuo, kad naujos nuostatos sumažina saugos ir sveikatos darbe minimalias garantijas.
Darbo rinkos saugumui padidinti siūlomos užimtumo ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės bei palankesnės sąlygos gauti nedarbo draudimo išmokas. Tikėtina, jog įdiegus naują socialinį modelį, pagerės investicinis klimatas ir atsiras naujų darbo vietų. Tačiau ar turėsime pakankamai lėšų visą tai įgyvendinti? Juk jų reikės ir kitoms sritims. Eurostato duomenimis Lietuva darbo rinkos politikai 2012 m. skyrė 0,47 proc. BVP, Estija – 0.73 proc., o Danija – 3.68 proc. Todėl, kai mes pateikiame Daniją, kaip sektiną lankstumo ir saugumo (flexicurity) pavyzdį, dažnai pamiršame įvardinti, kiek tai kainuoja. Darbuotojų atleidimas palengvės įsigaliojus naujoms darbo kodekso nuostatoms. O ar mūsų darbo rinka bus tinkamai pasirengusi priimti atleistus darbuotojus?
Kaip atsvarą liberalioms nuostatoms siūloma plėtoti ir stiprinti kolektyvinius darbo santykius bei darbuotojų dalyvavimą įmonių valdyme. Tačiau, ar greitai vyks šie procesai? Nereikia pamiršti, kad statistikos departmento duomenimis Lietuvoje profsąjungos jungia tik 8,3 proc. samdomų darbuotojų ir šis skaičius nedidėja. Tuo tarpu toje pačioje Danijoje net 67 proc. samdomų darbuotojų priklauso profesinėms sąjungoms. Ten darbo santykiai efektyviai reguliuojami kolektyvinėmis sutartimis, visuose lygmenyse puikiai funkcionuoja trišalės tarybos. O mūsų socialiniams parneriams vis dar sunkiai sekasi sutarti nacionaliniu ar šakos lygiu. Nepateisino lūkesčių ir darbo tarybos, kurios darbo inspekcijos duomenimis įsikūrė tik 4,6 proc. įmonių. Todėl socialiniai partneriai turi atsakyti ir į klausimą – ar naujas socialinis modelis sudarys palankesnes sąlygas kolektyvinių darbo santykių plėtrai.
Darbo rinkos saugumui labai svarbus yra ir verslo socialinės atsakomybės lygis. Europos Parlamente mes pritarėme ES 2014−2020 m. įmonių socialinės atsakomybės strategijai ir rekomendavome šalims ją įgyvendinti. Norėtųsi, kad socialiai atsakingo verslo kultūrą į Lietuvą neštų ne tik užsienio kapitalo įmonės, o tai taptų ir nacionalinio verslo norma. Tuomet ir darbo santykių srityje kiltų mažiau problemų, o Lietuvos darbo vietos taptų patrauklesnės svetur išvykusiems tautiečiams. Neabejoju, jog prasidėjusioje diskusijoje dėl socialinio modelio teks atsakyti dar į daugelį klausimų. Tik turėdami tinkamus atsakymus galėsime priartėti prie politinių sprendimų priėmimo šioje socialiai jautrioje ir visiems gyvybiškai svarbioje srityje. Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė
