„Keistuolių teatro“ vadovas: mes arba lavonas, arba išimtis

Saulius Liauksminas, Gabija Narušytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Sakoma, kad teatro trupės gyvavimo laikas – septyneri metai. Vadinasi, „Keistuolių teatras“, kuriam šį sausį sukanka 25-eri, yra arba lavonas, arba išimtis. Taip teigia „Keistuolių teatro“ vadovas, aktorius ir režisierius Aidas Giniotis. „Tikiuosi, kad mes išimtis“, – LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ šypteli jis.

1989 metais įkurtas pirmas nepriklausomas profesionalus Lietuvos teatras iki šiol daug vaidina vaikams. Paklaustas, kaip pavyksta pasiekti jų širdis, A. Giniotis atsako – nemeluojant. To pavyzdys esą „Geltonų plytų kelias“, kuriame nėra jokios stebuklingos dramaturgijos ar režisūros.

„Bet tuo metu mes, suaugusieji, išgyvenome sunkų, skaudų, peripetijų pilną gyvenimą. Matyt, viskas liko užkoduota toje medžiagoje, tose dainose. Ten užsikodavo ilgesys, tikėjimas, svajonės“, – sako A. Giniotis.

Jis vis dėlto pažymi, kad kita „Keistuolių teatro“ veikla – spektakliai, televizijos miniserialai, vaidybiniai filmai suaugusiesiems – buvo tarsi gelbėjimosi ratas nuo rutinos.

„Mes metėmės į sferą, kurioje buvome absoliutūs naujokai, nes tai daryti įdomu. Nepretenduojame į kažkokius meninius šedevrus, mums tiesiog įdomu ir norisi tai daryti – norisi kurti“, – pabrėžia „Keistuolių teatro“ vadovas.

– Tik prasidėjus 1989-iesiems, Lietuvos teatro padangėje įvyko tuomet neregėtas dalykas – įkurtas teatras, vaidinantis vaikams ir ne tik jiems. Kaip ir kodėl visa tai įvyko?

– Tai buvo ir pirmas nepriklausomas teatras. Mes jau nuo akademijos laikų, nuo pirmo kurso svajojome įkurti savotišką savo teatrą, nes tuo metu buvo tik oficialūs valstybiniai teatrai su labai rimtais repertuarais, o kažko tokio vaikiško, kitoniško nebuvo. Galbūt ir pavadinimas – „Keistuoliai“ – neatsitiktinis, su tuo susijęs. Mes mėgome išdykauti, chuliganavoti ir visaip sceniškai elgtis kitaip, negu elgėsi rimti aktoriai rimtuose teatruose. Dėl to buvo ilga istorija...

Dalis kurso išėjo į armiją, vėliau dirbo Marijampolės dramos teatre. Ir tik paskui mes kažkaip su Sigučiu Jačėnu, Ilona Balsyte ir Romu Vikšraičiu sausio 6 dieną, kaip tik po Naujųjų metų, per Tris karalius sugalvojome įkurti pirmą kūrybinį kooperatyvą. Tuo metu buvo Gorbačiovo perestroika. Tai buvo lemtingas žingsnis, nors, žinoma, mus lydėjo kooperatyvčikų etiketė, o kooperatyvčikas tuo metu buvo gaminantis lipdukus ir prekiaujantis kramtomąja guma – kažkuo labai pigiu... Kooperatyvo vardo ilgai nenusikratėme, bet iš esmės tai buvo būtent pirma tokia drąsi iniciatyva ir pirma nepriklausoma iniciatyva nepriklausomoje, atkurtoje Lietuvoje.

– Ką ta nepriklausomybė Jums reiškė tuo metu?

– Kad mes patys darėme viską: patys skaičiavome bilietus, patys mokėjome mokesčius, patys klijavome afišas... Turėjome ir su tuo susipažinti. Tuo metu mes, ką tik baigę aktorinį, manėme – parduodi dešimt bilietų, gauni dešimt rublių ir gali dalintis. Teko sužinoti, kad dar reikia kažkokius mokesčius mokėti, kažkokias sutartis rengti... Tai mums buvo tokia „matematika“ ir tokios naujienos... Bet buvo tokie laikai. Mes buvome ruošiami menui, o susidūrėme su labai ryškia realybe.

– Bet tai Jūsų neišgąsdino?

– Ne, neišgąsdino. Ką čia beišgąsdinsi – kai jau pasiruoši eiti savo keliu, tai ir eini. Bet sunkumų buvo...

– Ar turite galvoje materialinius sunkumus?

– Taip, ir materialinius, bet ne tik – ir organizacinius. Mes įsivaizdavome, kad paskelbsime spektaklį, ir žiūrovai puls, veršis... Iš pradžių buvo labai sunku. Su vaikiškais spektakliais mums sekėsi labai gerai, nes tuo metu pasirodėme ir Lietuvos televizijoje, laidoje „Labanakt, vaikučiai“. Tai, matyt, padėjo mums išpopuliarėti. Sykiu vaidinome ir suaugusiesiems. Nebuvo taip, kad nuo pradžių vaidinome tik vaikams. Vaidinome ir „Konradą Valenrodą“, ir tokias labai stambias, labai garsias medžiagas, ir didelius vaidmenis. Bet vaikiška salė būdavo pilna, o į spektaklį suaugusiesiems sueidavo nuo 16 iki 30 žiūrovų.

– Kada įvyko pirmasis spektaklis Jūsų pirmuosiuose namuose?

– Dabar tiksliai jau neatsimenu. Mes tokių „namų“ kaip ir neturėjome, glaudėmės, kur papuola. Dekoracijas laikėme ir garažiukuose, ir savo butuose. O kur pirmasis – net neatsimenu. Labiausiai gal atsimenu vasarą, kai išleidome pirmą premjerą vaikams – „Kitą kartą“. Tai buvo vasara, ir mes repetavome, atrodo, tuo metu Statybininkų kultūros rūmuose (dabar net nežinau, kas yra tame pastate). Taigi daug klajojome, keliavome.

Į Spaudos rūmus įsikėlėme po to, kai per televiziją pamatėme, kaip būtent Spaudos rūmų salėje M. Gorbačiovas susitiko su Lietuvos inteligentija. Tada pamatėme, kad apskritai yra tokia salė. Nuėjome, pasiprašėme, kad mus įleistų šiek tiek pavaidinti, ir ten „šiek tiek“ vaidiname daugiau nei 20 metų.

– Kaip minėjote, pradžia buvo sunki, bet populiarumo „Keistuoliams“ netrūko. Kada ir kaip pavyko tai padaryti?

– Manau, kad nieko specialiai nedarėme, nieko, kas dabar vadinama piaru ar pan. Tiesiog labai norėjome tai daryti ir darėme. Dėjome visas pastangas, visos jėgos nueidavo tam. Negalvojome, kad štai dabar vaidinsime vaikams, nes tai pelninga arba dėl to, kad niša neužimta. Mes darėme ir tiesiog užkrėtėme žiūrovus, ypač vaikus. Jiems tiko tai, ką mes darėme. Mums tiko, kad jiems tinka.

– Įdomūs laikai buvo: Jūsų teatro pradžia, kiek anksčiau įkurtas ir Valstybinis simfoninis orkestras...

– Daug iniciatyvų buvo. Tais metais nepriklausomybės aušra ir M. Gorbačiovo politika tai leido... Ypač tuo naudojosi kūrybingi jauni žmonės, kurie tuo metu kažkaip atsiskyrė, atsirado ir „Lietuvos rytas“, ir M-1, tapęs radijo centru. Labai daug tais laikais sukurta. Žinoma, ir simfoninis orkestras. Tiesiog buvo laikai, kai buvo galima pajudėti iš mirties taško.

– O kaip pasitikote nepriklausomybę? Kaip ją pasitiko Jūsų teatras?

– Išskirtinio spektaklio nekūrėme. Kai susibūrėme, net neužsiėmėme tuo, kad iš savęs darytume didelę reklamą. Žinoma, mes su visais Spaudos rūmų darbuotojais sausio 11 d. iš jų buvome išmesti, ir mūsų dekoracijos buvo sudėtos į barikadas, į duris. Kai grįžome po desantininkų „viešnagės“, visko radome – teko kuoptis, viską tvarkyti. Dalyvavome ir akcijose, ir koncertuose, stovėjome prie Parlamento. Per pučą metėme gastroles Palangoje ir grįžome prie Parlamento, bet taip darė dauguma Lietuvos. O sakyti, kad mes buvome kažkuo ypatingi... Ne, visi taip pakylėtai sutiko nepriklausomybę ir stengėsi daryti viską, kad ji išliktų.

– O kaip kolegos teatralai sutiko tokį naują darinį?

– Iš pradžių labai keistai. Tie, kurie ateidavo pažiūrėti, labai priimdavo ir pripažindavo. Tie, kurie niekada nebuvo matę, žiūrėdavo skeptiškai – jūs ten kažkokie savotiški, tokie juokingi palei jūrą per televizorių lakstote... O tie, kurie ateidavo, pažiūrėdavo, priimdavo ir tapdavo draugais.

– Kiek tokių savotiškų keistuolių buvo pradžioje ir į ką kolektyvas išaugo vėliau? Kiek pamenu, buvo didelis ažiotažas – tuo metu universitete „Keistuolių teatrui“ buvo renkamas specialus kursas, vyko tikrai didelis konkursas.

– Buvo. Tas kursas baigė. Dabar dauguma jų dirba „Keistuolių teatre“, ir ne tik „Keistuolių teatre“. Tiesiog mes buvome jauni, entuziastingi. Kadangi su akademija buvo susiklosčiusios nelemtos tradicijos ir nebedirbo mūsų profesorė Irena Vaišytė, nenorėjome eiti į akademiją. Todėl nusprendėme surinkti kursą, kuriam specialybę – vaidybą dėstytų mūsų samdyti dėstytojai, o humanitarinį išsilavinimą studentai gautų universitete. Buvo labai didelis konkursas. Su universitetu sudarėme sutartį, pagal kurią nepriklausomas teatras universitetui mokėjo už studentų mokslą. Buvome jauni, entuziastingi... Dabar gal tai atrodytų kvaila... Bet tomis kvailystėmis labai dažnai didžiuojuosi.

– Režisieriau, Jūsų spektakliai muzikiniai. Kas pagrindiniai to iniciatoriai ir kaip Jūs susirinkote tokie muzikalūs, dainingi?

– Profesorė I. Vaišytė surinko tokį kursą, jį rinko Lietuvoje nesamam, bet įsivaizduojamam miniatiūrų teatrui. Mes lyg turėjome dirbti prie Vilniaus filharmonijos, įkurti atskirą trupę – ir aptarnaujančią filharmoniją, ir savarankiškai gastroliuojančią bei koncertuojančią. Matyt, renkant (ir maestro Vytautas Kernagis buvo komisijoje) buvo žiūrima, kad būtume muzikalūs.

O „Keistuolių teatre“ tekstų kūrimo lyderiai – aš ir Andrius Kaniava. Muziką irgi mes kuriame. Žinoma, mums talkina ir kompozitorius Sigitas Mickis. Ir nebūtų galima nepaminėti Andriaus Kulikausko, kuris prie mūsų prisijungė per spektaklį „Aukštyn kojom“.

– Jūs turite įvairiausių programų: tai ir „Vogtos dainos“, ir koncertiniai repertuarai. Kaip sumanėte tai įtraukti?

– Jau pirmame kurse mes susirinkome ir gitaromis, pianinais, pritardami vieni kitiems, demonstravome savo kūrybą. Taip atsirado grupė, kurią pavadinome „Užsitęsusios vaikystės ruduo“. Mums patiko tai daryti, mums patiko mūsų kūrybos dainos.

„Vogtos dainos“ buvo tiesiog baika, toks šposas, kuris tuo metu rado atgarsį. Mes tuo metu parodijavome visus remeikus ir populiarios muzikos atlikėjus Lietuvoje. Po kiek metų koncertuodami pamatėme, kad mus priima labai rimtai, priima kaip normą. Tada supratome, kad mūsų parodijoms atėjo galas. Mes jau per daug pasenę, taip rimtai daryti nelabai ir galime. Taigi baigėme šitą „aferą“.

„Keistuolių teatro“ intymi vyrų trupė „Erelis“ buvo kurta Teatro dienai, sukurta oratorija „Brisiaus galas“. Tas pats „Zenonas ReStart“ buvo sukurtas Teatro dienai. Tai buvo daryta būtent tam tikra proga, parodant tai, kas mums ant širdies, ką mes norime pašiepti... Ar tiesiog norint šventiškai pašėlti.

– Dabar Jūs taip pat kuriate naujas dainas, ne tik senas atnaujinate...

– Manau, kad tai galbūt ir savotiškas išsigelbėjimo ratas, nes jei iš tikrųjų vaidintume vien vaikams, vaikams, vaikams ir tik vaikams, prasidėtų baisi rutina. Dėl to mes metėmės į visai kitokią sritį. Taip ir prasidėjo, pavyzdžiui, daugiaserijinis filmas „Tamangai“, paskui „Brėmeno muzikantų“ filmas. Mes metėmės į sferą, kurioje buvome absoliutūs naujokai, nes tai daryti buvo įdomu. Nepretenduojame į kažkokius meninius šedevrus, mums tiesiog įdomu ir norisi tai daryti – norisi kurti. Tai yra kaip saugiklis nuo visiško užsiknisimo viename rate. Kad netaptume kaip voverytės...

– Kiek Jums iš pradžių buvo svarbios gastrolės po Lietuvą?

– Ta buvo mums išgyvenimo laidas, mums tiesiog reikėjo išgyventi finansiškai, kad galėtume statyti, kažką valgyti, kažkuo gyventi ir fiziškai, ne tik kūrybiškai. Iš kitos pusės, tuos laikus prisimenu labai maloniai. Pirmais penkeriais metais buvo labai daug gastrolių. Jų metu pažįsti Lietuvą, sutinki skirtingus žiūrovus, jie visi skirtingi. Tuo metu dar nebuvo brangūs viešbučiai, ne toks baisiai brangus transportas. Gastrolių metu viešbučiuose sėdėdavome vakare, kalbėdavome, būtent tada gimdavo geriausios idėjos, iš tikrųjų vykdavo pokalbiai... Pačios kelionės būdavo smagios – vis tiek buvome jauni, viskas prieš akis, ir ta Lietuva graži ir įdomi, ir žiūrovai myli... Buvo labai smagu.

– Tai dabar Jūs tapote turtingesni, važiuojate, kur kviečia. Gal jau ir užrietę nosį esate?

– Kažin, ar mes turtingesni, ar užrietę nosis. Tiesiog pradžioje mes buvome kelių spektaklių teatras. Mes pastatydavome spektaklį ir su juo apvažiuodavome visą Lietuvą – toks buvo modelis. Paskui ėmėme artėti prie repertuarinio teatro. Tai jau sunkesnis teatras: sunkesni spektakliai, daugiau dekoracijų, daugiau technikų, daugiau aktorių. Ir tiesiog pakilti iš vietos yra daug sunkiau, negu kad buvo iš pradžių, kai buvome jauni, lengvi, mobilūs. Dabar gastrolių važiuojame ir patys, ir kai kviečia. Bet iš tikrųjų stacionariame teatre mums dirbti jau yra paprasčiau ir lengviau. Geriau, kai pas mus atvažiuoja.

– Kodėl Jūs pasitraukėte į režisierinius užkulisius, ar nekyla noras dar ką nors suvaidinti?

– Stodamas į aktorinį, neturėjau tikslo būti geriausiu Lietuvos aktoriumi arba savo gyvenime suvaidinti Hamletą ir pan. Man visada buvo įdomus pats teatro kūrimo ir kūrybos procesas. Nors negaliu pasakyti, kad esu tik režisierius, ar tik aktorius, ar tik dainų autorius. Turbūt tokia mano natūra – man įdomu viskas. O jei norėsis kažką suvaidinti, jei imsiu degti tokiu noru, be abejo, kursiu vaidmenį.

– Jūs vaidinate ir kuriate jaunam žiūrovui. Kaip Jums pavyksta surasti kelią į vaiko širdį?

– Kūryba vaikams turi savo specifiką. Pagal patį kūrimo modelį ar struktūrą kūryba suaugusiems ir kūryba vaikams turi daug panašumų, tačiau vaikiški spektakliai yra tam tikros specifikos. Ne kiekvienas, kad ir labai geras režisierius, galėtų tai daryti.

Jei aš nenorėdavau kurti vaikams, geriau nė nekurdavau. Man atrodo, ka vaikai labiausiai jaučia melą. Jei užkoduosi spektaklyje kažką neteisingo, nesąžiningo, tai ir liks. „Geltonų plytų kelyje“ nėra jokios stebuklingos dramaturgijos ar režisūros, bet tuo metu mes, suaugusieji, išgyvenome sunkų, skaudų, peripetijų pilną gyvenimą. Matyt, viskas liko užkoduota toje medžiagoje, tose dainose. Ten užsikodavo ilgesys, tikėjimas, svajonės. Ir, matyt, tai persidavė žiūrovui. Tai yra svarbiausia.

– Turbūt ir be meilės vaikams vargiai kas nors pavyktų?

– Taip.

– Gal per tuos 25 metus pasikeitė ne tik laikmetis, bet ir vaikai?

– Manau, kad jie keičiasi tiek, kiek keičiasi gyvenimo ritmas, jie greičiau viską suvokia. Ir iš kitos pusės, nors ir greičiau, bet paviršutiniškiau. Tačiau jie tokie pat jautrūs meilei, draugystei...

– „Pasiekėme tokią teatro gyvenimo stadiją, kai nereikia vyti arklių, vienas kito, o tiesiog galime bandyti susivokti. Manau, mes jau pasiekėme brandą ir užsitarnavome tikros kūrybinės ramybės.“ Tą sakėte prieš trejus metus. Ką apie savo teatrą galite pasakyti šiandien?

– Apie šią dieną visada kalbėti sunkiausia. Ir atsakingiausia. „Keistuolių teatras“ – tai ne aš vienas, o visa trupė aktorių, ir buvusių mūsų teatro žmonių, kurie daug davė „Keistuolių teatrui“. Šiandien mums kaip ir pačią pirmą dieną reikia svajoti, kurti, leisti sau tą daryti. O kažkokių baigtinių prasmių tikrai nenoriu įžvelgti. Šiandien mūsų teatrui noriu palinkėti kurti nuo pradžių, iš naujo, vėl ir vėl...

– Ir galbūt neprarasti romantiškumo?

– Taip.

– Bet jo turbūt Jums ir netrūksta...

– Žinote, nebūna namų be dūmų, nėra teatrų be krizių. Sako, teatro trupės laikas yra 7 metai, o mums jau 25 metai. Vadinasi, mes arba lavonas, arba išimtis. Tikiuosi, kad mes išimtis.