Simona PUŽAITĖ
Unikalus pasaulyje ir gausiai turistų lankomas kultūros paminklas Kryžių kalnas keičiasi. Tikintiesiems tenka susidurti su tuštybės invazija į dvasingumo kalną. Kai kam kalnas tapo kapinėmis – nešamos urnos ir kapinių kryžiai, antkapiai. Bandoma reguliuoti kalno gyvenimą, kad jis netaptų sąvartynu. Bet ar taisyklės jo nepaverčia tik turistų pramoga?
„Čia buvo...“
„Here was John“ (čia buvo Jonas, angl.k) – užrašas ant kryžiaus tarsi „tagas“ ant sienos mieste. Į Kryžių kalną Šiaulių rajone nuolat suka turistų būriai. Kai kurie nešini kryžiais, kuriuos galima įsigyti netoliese. Ant kryželių jau užklijuotas lipdukas su populiariausiu prašymu Dievui, nekintančiu šimtmečius, – sveikatos ir apsaugos šeimai.
Kryžių statymo motyvus atspindi prie jų pritvirtinti arba juose įrėžti įrašai: padėkos, maldavimai, prašymai, pažadai, vardai, datos, įvardyti svarbiausi Bažnyčios ir tautos gyvenimo įvykiai.
Kryžius į kalną žmonės neša asmeninių švenčių, krikštynų, vestuvių, išleistuvių iš mokyklos ir kitomis progomis.
Prašymai
Automobilininkų klubas mini savo gimtadienį ir prašo pagalbos išlaikyti būrį vieningą, neįgaliųjų draugija prašo palengvinti gyvenimą, Lietuvos bajorai pasistatė kryžių atminčiai. „Dieve, padėk išsaugoti gražią Lietuvos aplinką“ – prašo Lietuvos aplinkosaugininkai.
Prašoma palaiminti 4e klasės mokinius, negimusias sielas ir motinų pamestus kūdikėlius, nukreipti sūnų teisingu keliu, saugoti kaimo mokyklas, išreikštas noras namie turėti angelėlį, kad vyras nustotų gerti.
„Apsaugok mūsų krašto teritoriją ir žmones nuo alkoholizmo, vandalų, vagių, fašistų, komunistų, kankintojų, žmogžudžių, tegul klesti sąžiningumas ir tikra demokratija“, – išraižyta šeimos žinutė ant 2002 metais statyto aukšto medinio kryžiaus.
Artėjama kapinių link?
Šalia Švč. mergelės Marijos skulptūros – monetos, kryžiai, sudėlioti iš akmenukų. Po skulptūros kojomis guli juoda urna su lipduku „Made in India“ (pagaminta Indijoje). Kalnas kai kuriems lankytojams atrodo tinkamas atnešti ne tik pelenus, bet ir laikinuosius kryžius iš kapinių, net antkapius. Klausimas – kada pradės čia laidoti? – nebeatrodo ironiškas.
„Užsieniečiai stebisi, kodėl Kryžių kalne palaidota tiek daug žmonių. Klausia, kur kapas, kur reikia urnas dėti“, – pasakoja Kryžių kalną prižiūrinčios Meškuičių seniūnijos seniūnė Jolanta Baškienė. Ji prašo žmonių prieš nešant laikinąjį kryžių nuo kapo, bent lentelę su mirusiojo vardu ir mirties data nuimti.
Ši nuostata įtraukta į Šiaulių rajono tarybos neseniai pakeistas Kryžių kalno lankymo ir kryžių statymo taisykles.
Nuo šiol bus galima statyti ne aukštesnius nei 3 metrų kryžius, nurodoma, kad tik medinius kryžius, koplytstulpius, stogastulpius.
Naujose taisyklėse numatyta, kad Kryžių kalne negalima triukšmauti, deginti žvakių ir elgetauti.
„Aukštesnius negu trijų metrų kryžius reikia derinti su Meškuičių seniūnija. Jau kelis kartus važiavau į vietą su žmonėmis, apsitarėme, kur statyti kryžių. Mažųjų kryžių srautų niekas nereguliuoja“, – komentavo J. Baškienė.
Seniūnė aiškina, kad po nakties viduryje aikštės atsiradę kryžiai iškeliami toliau, jų niekas negriauna. Liepos mėnesį seniūnija pradės šienauti Kryžių kalną, nes ruošis atlaidams.
Vandalai ir savivalė
Kiekvieną dieną pranciškonų vienuolyne gyvenantis brolis pranciškonas Mykolas Rimantas Letkauskas OFM pradeda pasivaikščiojimu po Kryžių kalną. Taip jau trylika metų.
Pasak brolio Mykolo, kalnas neišvengė didžiųjų šventovių likimo – jis lankomas ne iš pamaldumo, bet iš smalsumo. „Kryžių kalną tarp turistų išpopuliarino Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas. Anksčiau jis buvo žinomas tik tarp tikinčiųjų. Dabar tapo turistinės atrakcijos objektu“, – pastebi vienuolis.
Brolis pasakoja, kad beveik prieš dešimtmetį ant baltos Kristaus statulos raudonu flomasteriu buvo angliškai užrašyta „Išsprogdinkit šitą getą“. Temstant, nieko nelaukęs, vienuolis atsinešė kopetėles ir pasilypėjęs šveitė skulptūrą.
Brolio Mykolo manymu, sugriežtintos taisyklės sumažins savivalę ir nepagarbą. Tuo jis vadina ir prieš dvejus metus panevėžiečio menininko sprendimą nugriauti jo paties sukurtą Marijos skulptūrą, o vietoj jos atgabenti paminklinę lentą su dešimčia Dievo įsakymų.
Atspindi gyvenimą
Broliui Mykolui įstrigusi vieno vokiečių laikraščio straipsnio antraštė „Kryžių kalnas: Lietuvos šventovė ar sąvartynas?“. Pasak vienuolio, vokiečius tikriausiai suglumino daiktai, kurių neturėtų būti, pavyzdžiui, plastmasinių žaisliukų, akinių nuo saulės, kitų neįprastų daiktų.
„Turistai dvi kokteilių lazdeles suklijuoja kramtoma guma kryžiaus forma ir užkabina. Su pamaldumu tai neturi nieko bendra“, – mano brolis Mykolas.
Jam skaudu, kad kai kurie daiktai į Kryžių kalną atkeliauja vien todėl, kad žmonės nori jais atsikratyti. Pavyzdžiui, mirė močiutė, o jos kambaryje buvę religiniai paveikslai, kryžiai, maldaknygės, rožančiai, pirmosios komunijos liudijimai surenkami ir vežami į Kryžių kalną.
„Būna, atveža polietileninį maišelį ir palieka“, – apgailestauja vienuolis. Jo nuomone, tai simbolizuoja, kad žmonės neša religiją lauk iš savo namų.
Brolio Mykolo manymu, Kryžių kalnas atspindi gyvenimą. „Evangelijoje apie gėrį ir blogį sakoma: leiskite augti ir kviečiams, ir piktžolėms. Taip ir čia – nepadarysime, kad būtų vien geri dalykai, bet reikia stengtis“, – ragino vienuolis.
Keistuoliai liudija, kad Kryžių kalnas gyvas
Kryžių kalne lankausi beveik kas tris mėnesius. Atsivežu menininkų, filosofų, rašytojų, poetų iš viso pasaulio. Jiems šis objektas palieka labai gilų įspūdį.
Kryžių kalnas yra gyvas savo įvairove, laisve, tikėjimo ir meninio požiūrio skirtumais. Entuziazmas neabejotinai yra jo gyvybiškumas. Šiurkštūs biurokratiniai sprendimai tam gali pakenkti.
Kalną reikia nuolatos tvarkyti, kad būtų išsaugota landšafto estetika, paveldo elementai. Prižėlusios žolės, išvirtę, pūvantys kryžiai nepuošia. Tačiau negalima varžyti religinio gyvybingumo.
Visais laikais buvo normalu, kad šalia bažnyčios kas nors prašo išmaldos. Indijoje prie kiekvienos šventovės, kur atvažiuoja milijonai turistų, yra milijonas prašytojų. Niekam jie netrukdo, tik prižiūrima, kad jie neįsibrautų į šventovės vidų. Jei vargetoms Kryžių kalne būtų nubrėžta riba, kur jie negalėtų žengti, tegul važiuoja ir prašo išmaldos.
Kryžių aukštis turėtų būti reguliuojamas ne įstatymais, o tikinčiųjų susitarimu. Leidimai, manau, turėtų būti nebent monumentaliems statiniams. Pavyzdžiui, jeigu 15 metrų aukščio kryžių sau nuspręstų pasistatyti koks oligarchas. Tada gal reikia bendruomenės pritarimo, nes įžūlių turtuolių egoizmas turėtų būti ribojamas.
Griežtą įstatymo tvarką tikintieji vis tiek sulaužys, nes Dievas yra svarbiau, nei vietiniai biurokratų potvarkiai. Apsimetinėjimas, blizgučiai, glamūras, turistinis pigumas giliai įžengė į Kryžių kalno aplinką ir ją gadina.
Visais laikais buvo iššūkių: pradžioje carinė ir sovietinė okupacija, vėliau – ciniškų oligarchų noras pasižymėti, ideologiniais sumetimais statomi kryžiai pagerbti vieną ar kitą grupę žmonių, įmonių viešųjų ryšių akcijos. Tai yra iššūkis bažnyčiai ir tikintiesiems, kuriuos jie turi įveikti.
Kryžių kalnas turi skleisti tikėjimo misiją. Lankytojai dažniausiai nugalimi Kryžių kalno dvasingumo, kuris stipresnis už jų tuštybę.
Save menančių šventaisiais, pranašais, tikėjimo skleidėjais pilna. Ne vienas atvažiuos, tai kitas. Jei ne su „Marijos radiju“, tai pats rėks. Tai neišvengiama.
Keistuoliai Kryžių kalne neišvengiami – jei jų nebus, kalnas nebebus gyvas. Jie yra liudijimas to, kad Kryžių kalnas gyvas.
