Kilęs 1896 metų rugpjūčio 27 dieną, šis karinis konfliktas tęsėsi... maždaug 40 minučių.
Karo priežastimi tapo imperijos bičiulio sultono Hamado bin Tuvainio mirtis ir sultono Chalido bin Bargašo atėjimas į valdžią. Mat britai buvo nusižiūrėję kitą kandidatą į sultonus – Hamudą bin Muhamedą. Be to, pagal 1886-aisiais pasirašytą abipusę sutartį, pagrindinė sąlyga norinčiajam užimti sultono sostą buvo gauti britų konsulo leidimą. Chalidas tokio palaiminimo nebuvo gavęs. Ir Anglijai tai pasirodė pakankama dingstimi karui paskelbti.
Apsišaukėliui (britų akyse) sultonui Chalidui buvo perduotas ultimatumas: jo kariai privalėjo sudėti ginklus ir tučtuojau palikti rūmus. Tačiau Chalidas nusprendė pasielgti priešingai – mobilizuoti visą savo gvardiją ir užsibarikaduoti rūmuose. Ultimatumo laikas baigėsi rugpjūčio 27-ąją devintą valandą ryto. Iki to laiko vietos uoste britai jau buvo spėję sutelkti tris kreiserius, du karo laivus, 150 jūreivių bei karių ir dar 900 zanzibariečių. Dvi minutės po devintos pradėto sultono rūmų apšaudymo metu kilo gaisras ir išvedė iš rikiuotės gynybinę artileriją. Paskui buvo numušta virš rūmų plevėsavusi vėliava ir be dvidešimties minučių dešimtą šaudymas liovėsi.
Per tas keturiasdešimt (tiksliau, trisdešimt aštuonias) minučių sultonas neteko maždaug 500 savo žmonių, britų pusėje buvo sužeistas vienas jūrininkas.
Kiaulės karas: kilęs tikrai dėl kiaulės
Kiaulės karu vadinamas konfliktas, prasidėjęs 1859 metais tarp amerikiečių ir britų valdžios dėl Jungtinių Amerikos Valstijų ir Britų Šiaurės Amerikos pasienio ruožo.
Tiksliau, ginčas kilo dėl San Chuano salų, esančių tarp Vankuverio salos ir Šiaurės Amerikos žemyno. O vadinamas jis Kiaulės karu tik dėl to, kad jo metu nušauta kiaulaitė tapo konflikto priežastimi (amerikietis nušovė jo darže bulves knisusią airio iš Britų Šiaurės Amerikos kiaulę) ir vienintelė šio karo auka – daugiau kraujo pralieta nebuvo. Mat kai žinia apie krizę regione pasiekė Vašingtoną ir Londoną, JAV ir Britanijos imperijos galvos mirtinai persigando supratusios, kokių tragiškų pasekmių gali turėti šis konfliktas, jeigu išplistų, taigi pasistengė kuo greičiau jį užgniaužti.
335-erių metų karas: nė vienos aukos
Iš tiesų šis karas tęsėsi kiek ilgiau nei 335 metus – nuo 1651-ųjų iki 1986 metų. Kovojančiosios pusės buvo Nyderlandai ir Scilės salos, esančios prie pietvakarinių Didžiosios Britanijos krantų. Arba, tiksliau, britų rojalistų ir parlamentaristų, kurių sąjungininkai ir buvo olandai.
Karas užsitęsė ilgiau nei tris šimtmečius ir pateko į istoriją kaip vienas ilgiausių pasaulyje tik dėl to, kad per tą laiką nebuvo pasirašyta taikos sutartis. Nesvarbu, kad per jį nebuvo iššautas nė vienas šūvis: jeigu buvo paskelbtas karas (dėl to šiuo atveju kaip tik ir buvo labiausiai abejojama), jo pabaiga fiksuojama tik tada, kai pasirašoma taikos sutartis. O taika oficialiai buvo paskelbta tik 1986-aisiais.
Moldovos – Padniestrės karas: proga išgerti
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, du trečdaliai Moldovos išreiškė norą artimiau susigyventi su Rumunija ir kitais kaimynais Vakaruose. Tačiau Dniestro upės rytinės pakrantės gyventojai norėjo prisijungti prie Ukrainos ir Rusijos. Taigi kilo karas, Moldovos rytai atsiskyrė ir suformavo Padniestrės Moldavijos Respublikos valstybę (kuri vis dar lieka pasaulio oficialiai nepripažinta). Šis karas buvo keistas. Vietos kariškiai ir dabar dar vadina jį Girtu karu, nes abiejų kovojusių pusių karininkai kas vakarą susitikdavo prie butelio ir gerdavo už prie stalo esančiuosius, už dieną žuvusiuosius ir taip toliau, o rytą vėl grįždavo į savo apkasus tęsti karo. Ir taip keturis mėnesius nuo 1992 metų kovo 2-osios iki liepos 21 dienos.
Emu karas: australai prieš paukščius
Dar žinoma Didžiojo emu karo pavadinimu, tai buvo 1932 metų lapkritį Australijoje surengta savaitės trukmės karinė operacija emu problemai išspręsti. Mat visuomenė ėmė skųstis, kad pernelyg daug šių paukščių laksto vakarinėje šalies dalyje Kempiono srityje. (Iš tiesų vargšeliai emu patys buvo ilgos ir neįprastai karštos vasaros aukos: jiems tiesiog ėmė stigti maisto ir vandens.) „Karo veiksmams“ diriguoti buvo paskirtas Australijos karališkosios artilerijos majoras Dž. P. V. Mereditas. Jis vadovavo pajėgoms, ginkluotoms dviem automatais ir aprūpintoms 10 000 šovinių atsargomis.
Bet aklas šaudymas į paukščius, galinčius bėgti iki 50 km per valandą greičiu, nedavė pageidaujamų rezultatų. Net ir pašauti emu pasipustydavo padus ir tiek juos kariai tematydavo. Per maždaug savaitę pavyko sumedžioti tik keletą paukščių iš maždaug 20 000. Majoras Mereditas buvo priblokštas, veikiau net šokiruotas – ypač kai dar po kelių dienų šalies gynybos ministras įsakė jo pajėgoms trauktis. Taip Australija pralaimėjo Emu karą.
Futbolo karas: išprovokuotas futbolo
Tiesa, Futbolo karas dar kartais vadinamas 100 valandų karu, nes tęsėsi penkias dienas. Jis kilo 1969 metais tarp Salvadoro ir Hondūro. Priežastimi tapo politiniai dviejų valstybių nesutarimai, konkrečiau, salvadoriečių emigracijos į Hondūrą klausimas. Vis didėjanti politinė įtampa tarp dviejų valstybių prasiveržė riaušėmis per antrąjį kvalifikacinį atrankinių FIFA varžybų dalyvauti 1970-ųjų pasaulio taurėje etapą tarp abiejų valstybių rinktinių. 1969 metų liepos 14 dieną salvadoriečių armija pradėjo puolimą prieš Hondūrą. Žinia apie tai sukėlė paniką Amerikos Valstybių Organizacijoje ir ji ėmėsi tarpininkauti derybose dėl ugnies nutraukimo. Paliaubos įsigaliojo jau liepos 20-ąją, o rugpjūčio pradžioje Salvadoro pajėgos pasitraukė iš Hondūro. Kas dėl pasaulio taurės – į čempionatą išvažiavo Salvadoro rinktinė. Deja, toliau grupės varžybų jame nepasistūmėjo.
Medinio kibiro karas: tuo viskas ir pasakyta
Jis prasidėjo 1325 metais, kai kaimyniškas varžymasis tarp nepriklausomų Modenos ir Bolonijos miestų peržengė visas ribas. Absurdiškiausia, jog to priežastimi tapo... medinis kibiras.
Viskas prasidėjo, kai Modenos kariai surengė reidą į Boloniją ir pagrobė didžiulį medinį kibirą. Bolonija, norėdama susigrąžinti savo turtą ir svarbiausia – orumą, paskelbė Modenai karą.
Karas tęsėsi ilgus dvylika metų iki pat 1337-ųjų. Per tą laiką Bolonija taip ir nesugebėjo „atkariauti“ savo kibiro, kurį ir dabar dar galima pamatyti Modenos varpinės bokšte.
SERGEJUS STONKUS
