Alytaus miesto gyventojas Aronas Iljonskis savo namuose buvo įkūręs paleistuvavimo vietelę. Keliuose kambariuose apgyvendino (dokumentuose vartojamas žodis „laikė“) po 2–3 prostitutes, kurios uždarbiu privalėjo dalytis su šeimininku.
Šį faktą laisvo elgesio panelės prisipažino tardymo metu. A.Iljonskis viską neigė, sakė nenutuokęs, ką veikė tos panelės, o iš jo tiesiog nuomojosi kambarius. Apklausus daugybę liudininkų ir dalyvių buvo nustatyta, jog A.Iljonskis leisdavo savo namuose paleistuvauti, – viskas vyko su jo žinia ir apie tai žinojo dauguma Alytaus miesto gyventojų. Kauno apygardos teismas A.Iljonskį už paleistuvystės namų laikymą nubaudė pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
Nubaudė už policijos valdininko įžeidimą
Alytaus policijos nuovados viršininko padėjėjas tikrino švarą miesto kepyklose. Užėjęs į Dovydo Elkeso kepyklą, rado didelę nešvarą ir netvarką. Kadangi buvo aiškus nusikaltimas sanitarinei tvarkai, ėmė rašyti protokolą.
Tai pamatęs, D.Elkesas prišoko prie pareigūno ir grūmodamas kumščiu ėmė plūsti ir užgaulioti. Įsikarščiavęs ir nevaldydamas emocijų, policijos viršininko padėjėją išvadino girtuokliu, palinkėjo greitos mirties. Apylinkės teismas D.Elkesą už pareigūno šmeižtą tarnybos metu nubaudė 2 savaitėms arešto kalėjime. Kepėjas šiuo nuosprendžiu buvo itin nepatenkintas, jį apskundė Kauno apygardos teismui. Šis patvirtino apylinkės teismo skirtą nuobaudą.
Ne visi švaros patikrinimai baigdavosi taip dramatiškai ir emocionaliai. Būdavo ir linksmų nutikimų. Tiesa, tai nutiko Vilniuje pačioje XX amžiaus pradžioje. Sudaryta komisija pasileido tikrinti sanitarinės būklės fabrikuose ir spaustuvėse. Vienoje spaustuvėje radusi sunkiai įsivaizduojamą netvarką, antisanitarines sąlygas, savininko paklausė, kodėl pas jį tokios baisybės spaustuvėje. Šis vienu įkvėpimu ir net nemirktelėjęs atsakė: „Iš kur aš žinojau, kad ateisit. Būčiau susitvarkęs.“
Apvilta mergina keršijo
Prieš pasakodama šią istoriją, tiksliai neįvardysiu Alytaus rajono miestelio, kuriame tai nutiko, kad nepultų kas nors šiandien ieškoti pažįstamų ar tapatinti su bendrapavardžiais, kilusiais iš tų kraštų. Pavadinkime miestelį tiesiog N miesteliu.
Žydaitė Zosė Odencaitė, kilusi iš Merkinės, gyveno Alytaus rajono N miestelyje. Čia susipažino su Antanu Zaviliausku. Susidraugavo, pradėjo artimai bendrauti, nes jaunuolis žadėjo ją vesti. Gimus sūnui, A.Zaviliauskui pageidaujant, kūdikis buvo pakrikštytas katalikų bažnyčioje. Laikui bėgant jis įkalbėjo ir Z.Odencaitę pakeisti tikėjimą. Ši taip ir padarė, pasikrikštijo, tapo katalike, gaudama Onos krikšto vardą, ir nuo tada buvo vadinama Ona Zose Odencaite. Netrukus A.Zaviliauskas liovėsi kalbėti apie tuoktuves, ėmė ją mušti ir skriausti.
Negalėdama su tuo taikstytis, O.Z.Odencaitė grįžo su kūdikiu pas tėvus į Merkinę. Tačiau netrukus atvažiavo A.Zaviliauskas, ėmė kviesti grįžti, žadėjo vesti. Mergina patikėjo pažadais ir sutiko, nes gyventi su nesantuokiniu vaiku ir pakeitus tikėjimą, nors ir tėvų namuose, nebuvo itin malonus reikalas: dažnai susilaukdavo priekaištų, miestelyje – pašaipų. Tačiau nieko doro iš to neišėjo. Niekas nepasikeitė grįžus į N miestelį – tik viliojo pažadais, o konkrečiai apie vestuves nekalbėjo. Dar daugiau. Mergina pastebėjo, jog Antanas ją visai užmiršta ir sukasi apie kitas. Apylinkėje pasklido kalbos, kad jaunuolis rengiasi vesti visai kitą merginą.
O.Z.Odencaitė atvažiavo į Alytų pasiguosti pažįstamoms žydėms. Tačiau šios jos nepuolė raminti, patarti, priešingai – barė, kodėl įsimylėjo kataliką, kodėl pakeitė tikėjimą. Todėl dabar ir kenčia. Nežinodama, kur gauti užtarimą, kas jai padėtų, vienoje arbatinėje rado čigonę. Išdėstė savo bėdas ir paklausė patarimo, kaip pasielgti. Čigonė išklausiusi pasakė, kad tokiam kavalieriui negalima atleisti, reikia jį padaryti aklą.
Mergina pradžioje išsigando – baisu buvo ir pagalvoti, kaip galima žmogui atimti regėjimą, tačiau čigonė neatstojo su patarimais. Galiausiai už sutartą atlyginimą ji parūpino buteliuką su kažin kokiu skysčiu ir pamokė, kaip kavalieriui akis išplikyti. Grįžo O.Z.Odencaitė į N miestelį ieškoti suvedžiotojo. Netrukus rado pievelėje krykštaujantį su trimis merginomis ir draugu. Priėjo prie dūkstančių jaunuolių ir ramiausiai pasikvietė Antaną.
Paprašė paskutinį kartą pasakyti, ar jis ir toliau iš jos tyčiosis ir ar ves kitą. Antanas nė nemanė su ja kalbėti. Visų jaunuolių akivaizdoje ėmė šiepti merginą, svaidė į ją obuoliais, paskui ant galvos užvertė kibirą vandens. Apgauta ir suvedžiota mergina to neišnešė. Atidarė čigonės duotą buteliuką ir paleido į A.Zaviliauską. Skystis užtiško ant visų buvusių su juo, tačiau ne visiems pateko ant veido. Kūno vietos, kurias palietė lašai, tuoj pasidarė žaizdotos, o drabužiai skylėti. Pasirodo, čigonė buvo įdavusi sieros rūgšties. A.Zaviliauskas ir kiti pasiskundė policijai.
O.Z.Odencaitė buvo teisiama. Kauno apygardos teismas ją nubaudė 6 mėnesiams kalėjimo. Atsižvelgęs į tai, kad ši 24-erių metų mergina buvo apgauta, nuskriausta ir nusikaltimą padarė išprovokuota, nuo skirtos bausmės lygtinai atleido, jei nenusikals per dvejus metus.
Valsčiaus raštininkė savinosi valdiškus pinigus
Butrimonių valsčiaus savivaldybėje buvo priimta raštininkė praktikantė Monika. Kai ūkininkai sumokėjo baudas už savavališką valdiško miško kirtimą, ji kelis miškų urėdo nutarimus sunaikino, o pinigus pasisavino. Paaiškėjus nusikaltimui, prisipažino, apgailestavo. Sakėsi labai vargingai gyvenusi negaudama algos už darbą savivaldybėje, net kuo apsiauti neturėjusi.
Prasidėjus bylai žadėta atlyginimą netrukus pradėti mokėti. Monika pasižadėjo gavusi pirmą algą išeikvotus pinigus atiduoti. Apygardos teismas ją nubaudė 6 mėnesiais kalėjimo. Atsižvelgęs į tai, kad teisiamoji nusikaltimo metu buvo vos 19 metų, įvertinęs visas aplinkybes ir tai, kad teismo dieną jau buvo ištekėjusi, kas leido manyti, jog ateityje pavyks gyventi dorai, bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams lygtinai.
Birutė MALAŠKEVIČIŪTĖ
