„Atmirkiau ir paviriau baravykus, tai bus toks labai skanus advento patiekalas, tikrai labai“, – advento salotų gamybos paslaptimis dalijasi kaunietė sveikuolė Lukrecija Augustaitytė.
Moteris juokauja – advento pasninko sveikuoliai laikosi net tik prieš Kalėdas, o ištisus metus. Mat mėsos ji asmeniškai nevalgo visai. O per adventą ir maisto kiekiai gerokai mažesni.
„Jeigu tu saikingai valgysi, maitinsiesi, ir dar trupučiuką pasireguliuosi atitinkamai, ir tada pajausi, kad maistas yra vaistas. Vat ir tas adventas, tu jį pasitinki kitaip. O kai tu prisikemši, ir sakai, reikia dvasinio susikaupimo, na, koks gali būti dvasinis susikaupimas, kai tavo pilvas išsipūtęs, skrandis pilnas, kokios gali mintys kilti, labai žemiškos. Iki dvasinio lygmens nenukeliausi“, – sako Lukrecija.
Sveikuolė pataria dažnam atsisukti į senovę, kai maisto būdavę mažiau, ir žmonės tikrai laikėsi advento tradicijų. Senu dzūkų receptu iš Margionių kaimo dalijasi Eugenija.
Pripjaustydavo kvadratėliais ir užpildavo vandeniu. O tada reikėdavo tiesiog išmaišyti, ir dzūkų ubagynė – paruošta. Vieną iš advento pasninko patiekalų, dar menamą iš vaikystės, rodo margioniškė Eugenija. Kaimynai, kaip juokiasi moteris, dar gudriau darė.
„Duonos riekę įmerkdavo į vandenį, ir tada į cukrų, ir valgydavo. Tai čia panašiai, kaip ir šis patiekalas“, – sako Eugenija.
Dukrai paantrina ir Danutė: senovėje žmonės per adventą pasninkaudavo uoliau.
„Jeigu nori kokio lašinuko atsipjaut, tai kai tėvai išeina iš kambario, tai atsipjauni, tik paragauji, bet, kad taip atsipjautum, ir spirginį, kaip mes sakom, suvalgytum su duona, tai jau ne. Jeigu pasninkas tai pasninkas visiems. Nuo septynerių metų, – pasakoja Margonių gyventoja Danutė Kvaraciejienė. – Tai išverda kokios sriubos. Grybų turėjom visą laiką, sausų, tai kokių grybų inmeta sausų. Burokėlių, arba kopūstų raugytų, na ir truputį aliejum užspirgdo, ir viskas. Ir sekmadieniais taip būdavo ir visomis dienomis.“
Sekmadieniais dzūkiškos bulvinės bandos dar pakvipdavo. O kaip priduria kita margioniškė Augutė, obuoliai, raugintos daržovės ar grūdai – būdavo pagrindiniai pasninko produktai.
„Tai būdavo vakarienei taip gerai kopūstus raugintus, apspirgo aliejum, bet aš prisimenu iš vaikystės, tas aliejus būdavo iš tokių grynų linų sėmenų. Tai vakarienė būna skaniausia keptos bulvės, duonkepėje pečiuje, ir su tais kopūstais“, – pamena Margonių gyventoja Agutė Jeremičienė.
Vaikai ir dar kitų skanėstų prasimanydavo.
„Tai mes kanapes ir svogūno nulupto primaišom. Nu gi vaikams buvo labai skanu. Ir dar kap sakydavo – meškašūdžius valgėm. Ir sugrūdam, sugrūdam. – Be nieko? Be jokios bulvės ar duonos? – Ne, tai paskui su kuo nori valgyk“, – sako Agutė.
O kur dar dzūkiška saldzė – kelias dienas rauginta ruginių miltų sriuba. Vilniaus etninės kultūros centro atstovė paaiškina – mėsos ir pieno produktų per adventą žmonės atsisakydavo ne šiaip sau.
„Jie tai darydavo, kad sutramdytų ne tik kūną. Kūnas toks, kaip antraeilis, svarbu dvasią. Nes yra įrodyta, kad mėsa, ypač raudona, ypač kepta yra afrodiziakas. Kad tas susivaldymas turėtų būti ne tik kūniškas, bet ir dvasinis, – sako etninės kultūros žinovė Marija Liugienė. – Per pasninką šokoladas buvo draudžiamas, kakava, kadangi jis kaip ir mėsa stimuliuoja žmogų.“
Dvasininkai taip pat pastebi, kad senosios Advento tradicijos jau nyksta. Tačiau jas visada galima, kaip pajuokauja, modernizuoti. Svarbiausia, kaip sako dvasininkai – pasninkaujant galvoti ne tik apie vartojamą maistą, bet ir dalytis su skurstančiais tuo, ko per adventą atsisakome – ir maistu, ir geru žodžiu.
