Kadaise, postmoderno aušroje, maždaug apie 1960-uosius sklandė retorinis klausimas “Kas bijo Virginios Wolf?”. Kiek vėliau taip buvo pavadinta pjesė, bet pradžioje tai buvo savotiška metafora, kurią deramai suprato tik tie, kurie buvo “ant bangos”, ir tie, kurie jautė naujų laikų, naujų įvaizdžių, naujų vertybių svaiginantį kvapą.
Svaiginantį tuo, jog “naujosios vertybės” iš tiesų reiškė, kad jokių vertybių nėra. Pradžioje dar nebuvo skelbiama itin garsiai, tačiau tai buvo ta esmė, kuri pagavo daugelį, ypač jaunesniuosius. Ne veltui vienu iš kertinių to laiko šūkių tapo: “Don’t trust anybody over thirty” (“Nepasitikėk nė vienu, kuriam per trisdešimt”). Po to buvo daug kas - išplėstinės riaušės 1968 metais, politinės permainos, popsas ir globalizacija, o mene - postmodernas.
Tai seni laikai. Postmoderną pasiglemžė komercija ir reklama, vertybių tuštuma mėgaujasi visų lygių pramogų industrija - nuo instaliacijų kūrėjų, avangardinio teatro iki paties primityviausio popso. Visa tai jau senokai tapo “pozicija”, o tie, kurie kadaise pirmieji atsikratė vertybių naštos, dabar jau pensininkai. Pokomunistiniuose kraštuose dėl suprantamų istorinių priežasčių laiko slinktis kiek kitokia. Čia dar atsiranda tokių, kuriems atrodo, kad parodyti nuogą krūtį arba tyčiotis iš religinių simbolių yra “drąsu”, ir net tokių, kuriems postmodernas nenusibodo. Tačiau šio atsilikimo nederėtų perdėti. Tai parodo kad ir Gintaro Beresnevičiaus eseistika.
Ji įvairi ir jos daug. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl su Beresnevičiumi niekas nesiryžta polemizuoti. Kita - galbūt jo gausiai naudojamos metaforos, pagrįstos antikos istorija. Matyt, neatsiranda tokių, kurie šitoje srityje drįstų su Gintaru galynėtis.
Gaila, nes su Beresnevičiumi polemizuoti tiesiog būtina. Jei mūsų intelektualinio konsensuso puoselėtojai to dar neįsisąmonino - jis kėsinasi į pačius pagrindinius jų pamatus. O mums, stebintiems iš šalies, tokia polemika būtų ir smagi, ir naudinga. Naudinga būtų ir pačiam Beresnevičiui. Jo pateiktos metaforos, be abejo, spalvingos, bet kartais miglotos ir nelengvai suprantamos. Naudinga būtų Gintarą prispirti, kad jis tiksliau paaiškintų, ką jomis teigia.
O teigia jis neretai itin svarbius dalykus. Nemažai tokių, kurie yra visiškai priešiški dabar vyraujančiam intelektualiniam konsensusui. Parodysiu, kad esu skaitęs Spenglerį, ir pakartosiu tai vokiškai - jie priešiški mūsų “Weltanschaung”. Kartoju ne tik norėdamas pasirodyti (nors tam progų praleisti nedera), bet tuo pabrėždamas, kad Gintaras kėsinasi ne tik į dar ne visai susitupėjusią pasaulėžiūrą Lietuvoje, bet ypač į tą, kuri jau keletą dešimtmečių įbetonuota Europos sunkiasvorių mintytojų galvose. Taigi į tą, į kurią mes taip viltingai, nubraukdami ašarėlę lygiuojamės.
Metas duoti žodį pačiam Gintarui. Štai kaip jis kalba apie tas mūsų siektinas vertybes - sekuliarizaciją, integraciją, vartotojiškumą, globalizaciją. Cituosiu iš “Šiaurės Atėnuose” pasirodžiusio straipsnio: “Didžiausias absurdas, kai ši visuomeniškai persenusi idėjų sampyna pristatoma kaip naujausias galimų idėjų žodis, naujausias progreso atradimas, netgi visų procesų pabaiga ir tobulybė”.
“Konservatizmas - tai pasenusio postmoderno išraiška. Ir atvirkščiai - postmodernizmas šiandien yra konservatyvumo išraiška, postmodernas yra paskutinė konservatorių minties citadelė.”
“Šios pasaulinės tendencijos veda į pasaulį, kuris neturi orientyrų ir nesugeba net pasakyti, kas jis yra.”
Nebūtų Beresnevičius, jei šito neiliustruotų antikos istorijos pavyzdžiais: “Maždaug kaip Romos imperijos apogėjuje, kai šūkis carpe diem ir reiškė šūkį naudotis civilizacijos malonumais; pliuralizmas ir tolerancija Romos imperijoje klestėte klestėjo, imtinai iki pedofilijos, homoseksualizmo, valgio kulto ir savotiško popso”.
Tačiau: “...pirmieji barbarų milijonai jau telkėsi apie Romos perimetrą, o iš Mongolijos ir Kinijos gelmių pajudėjo hunai”.
Apokaliptinių scenarijų netrūko jau nuo pranašo Jeremijo laikų. Užsiima jais ir intelektualai (dar sykį gaunu progą paminėti Spenglerį), mėgsta juos mistikai, tokie kaip Nostradamas, o pastaruoju metu tai tapo ir specifine popsinės literatūros rūšimi. Kuo šitame sraute išsiskiria Beresnevičiaus apokalipsės?
Tai viena iš temų, kuria turėtų užsiimti polemizuotojai. Aš į šias gretas netinku, nes daugumai Beresnevičiaus teiginių pritariu. Privalėčiau tad sugebėti paaiškinti, kuo jo rašiniai išsiskiria. Teigti, kad juose (kaip kadaise minėtame “Who’s afraid of Virginia Wolf?” klausime) užčiuopiu ateinančių laikų dvasią, nepakanka. Svarbi priežastis yra jo kritikos adresatas ir bekompromisis to adresato savybių apibūdinimas. Tai mūsų eurocentristų idealizuojamos sąvokos - sekuliarizacija, integracija, globalizacija ir kompromiso iškėlimas kaip aukščiausios vertybės. Visa tai (ypač jei tai pasaldinama subsidijomis) mes esame pasiruošę apglėbti, tačiau, kaip jau ir neįžvalgieji pastebėjo, jas lydi vartotojiškumas, bailumas, ideologinė tuštuma bei įvairiausios masinės kultūros atmainos, kurios dominuojantis komponentas yra “popsas”. Kai kas bando vaizduoti, o gal ir patys tiki, kad tuos aspektus būtų galima atskirti. Pasiimsime tai, kas mums tinka (ypač subsidijas ir dideles algas Briuselyje), ir atmesime tai, kuo bodimės.
Beresnevičius tokių iliuzijų neturi, jis jokio skirtumo tarp jų nedaro, suplaka tame pačiame sakinyje: “Popsas ir jo reiškiniai, po teisybei, sukriošę ir persenę, kaip ir sekuliarizuotos visuomenės idėja, kuri atitinka XVIII a realijas filosofų galvose ir XIX a. realijas ideologinėje ir technologinėje aplinkoje”.
Viskas ateina sandaria, tampriomis virvutėm surišta siunta. Juo daugiau mazgelių atrišinėjame, tuo aiškiau, kad pasirinkimo nėra. Jei siekiame sekuliarizuotos, vertybių nepripažįstančios visuomenės (neįsikalbėkim, kad vertybės yra, jei nesi pasiruošęs jų ginti, tik vaizduoji, kad jas turi), tai priimame ir visą likusį Gintaro išvardytą antstatą.
Gal gerai taip?
Gal, bet norėtųsi, kad šitai būtų aptarta rimtai. Beresnevičiaus tekstai tam pateikia tvirtą, be iliuzijų atramos tašką.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
