Skrisdamas tradicinės kalėdinės viešnagės į JAV, Amsterdame nusipirkau keletą vokiškų žurnalų. Kai kuriuose spausdinamuose straipsniuose piktinamasi, kad šių dienų JAV yra nepakankamai “jautri”.
Kad išvengtume semantinės painiavos, anglų kalba tai “sensitivity”, vokiečių “mitgefuel”. Tai madinga sąvoka, bet ji nėra tiksliai apibrėžta. Viena jos ypatybė yra ta, kad “jautrumas” dalijamas ne lygiomis. Štai gėjai, AIDS sergantys, kai kurios mažumos jautrumo užsitarnauja daugiausiai; po to - feministės, narkomanai ir palestiniečiai. Visiškai jokio jautrumo neužsitarnauja baltieji vyrai, Izraelis ir čečėnai. Kitas svarbus “jautriųjų” bruožas yra tas, kad jie labai myli gamtą - nesvarbu, kad iš tolo ir atrinktinai. Jaudinamasi dėl banginių, delfinų, balose gyvenančių paukščių ir gorilų. Kalakutai ir galvijai jautrumo neužsitarnauja, o tarakonus galima naikinti naudojant net chemines karo priemones.
Vokiečių nuomone, šito “jautrumo” Amerikai labai trūksta. Kodėl taip, nepakankamai paaiškinta. Gal todėl, kad išrinktasis prezidentas iš Teksaso valstijos nesidrovi teigti, jog tiki Dievą ir kol kas turėjo tik vieną žmoną? Vokiečiams tai šiek tiek siejasi su amerikoniška arogancija ir su karu Irake. Priežastys lieka miglotos, bet tarp eilučių jas įžvelgti galima. Nemėgsta vokiečiai Amerikos, bent jau tie, kurie rašo straipsnius į savaitinius žurnalus, tokius kaip “Der Spiegel”. Europoje atliktos gausios sociologinės apklausos rodo, kad jie toli gražu ne vieninteliai. Daug europiečių Amerikos nemėgsta, ko gero, ir anksčiau nemėgo. Skirtumas tas, kad 2003 metais antiamerikonizmas tapo “salonfaehig”. Išvertus pažodžiui - 2003-iaisiais antiamerikonizmą galima įsileisti į saloną, “jautriesiems” nebereikia drovėtis tai viešai išpažinti. Daugelyje straipsnių beveik galima pajusti palengvėjimo atodūsį.
Ar Amerikai tikrai trūksta “jautrumo”? Klausimas tarsi su ironijos atspalviu, tačiau pabuvus JAV keletą dienų tampa aišku, kad jis yra kertinis. Kadangi jis toks svarbus, vertėtų tiksliau apibrėžti, apie ką kalbame. Kalbame apie įvaizdį. Pabrėžiu - įvaizdį, ne realybę. Kaip ir Lietuvoje, pradedame suprasti, kad viešojo diskurso plotmėje, - ypač toje, kuri daro įtaką rinkėjų nuotaikoms, paskirsto balsus ir taip lemia politiką - pirmoje, antroje, o gal ir trečioje vietoje stūkso įvaizdis. Tik po jo eina realybė, kuri greičiausiai nedaug ką turi bendro su įvaizdžiu.
Politikos erdvėje tų įvaizdžių yra visokiausių spalvų ir atšvaitų. Paimkime du svarbius įvaizdžius, kurių atspalviai JAV yra kitokie nei Lietuvoje - patriotizmą ir “jautrumą”. Lietuvoje mes tarp jų neįžvelgiame priešpriešos ir visi politikai tvirtai teigs, kad jie yra patriotai ir kartu labai “jautrūs” - neva rūpinasi ūkininkais, pensininkais, našlaičiais ir visokiausiomis mažumomis. Kiek tai teisybė, jau kitas klausimas - kalbu apie įvaizdį, kurį politikas siekia sukurti. Lietuvos politikams šia prasme sekasi - lėšų procentą, kurį reikia skirti gynybai (tai materialus “patriotizmo” paliudijimas), nustato NATO, o užsienio politikos sprendimų, kuriais galima demonstruoti savo patriotizmą, retai pasitaiko. JAV politikams sunkiau. Jie irgi visi norėtų viešumai parodyti, kad jie vienu metu yra ir “jautrūs”, ir “patriotai”, tačiau nori nenori tenka dalyti biudžeto lėšas tarp gynybos ir socialinių reikmių. Briuselio, kurį būtų galima kaltinti už padarytus sprendimus, jie neturi, tad vargšams sprendimus tenka priimti patiems.
Viliuosi, kad kur nors Kongreso komitetuose, Baltųjų rūmų kabinetuose ir Pentagono kavinėse šie sprendimai aptariami remiantis realiu pasauliu ir šiokia tokia logika. Asmeniškai to patikrinti negaliu, bet viltį palaiko straipsniai keliuose mažo tiražo žurnaluose, pavyzdžiui, “Foreign Afairs”(ten rašo ir Colinas Powellas bei Donaldas Rumsfeldas) arba “Comentary”. Tačiau tai tik nepatvirtinta viltis; visa, kas per žiniasklaidą prieinama platesnei visuomenei, yra įvaizdis, įvaizdis ir dar sykį įvaizdis.
Dėl “jautrumo” ir “patriotizmo” įvaizdžio kovojama karštai ir negailestingai. Demokratų partijos ir liberalaus isteblišmento pastangos sutelktos parodyti, kad respublikonai ir ypač prezidentas George’as W. Bushas nėra “jautrūs”. (Šiuometine terminologija, jie nėra pakankamai - “sensitive, compassionate, caring”.) Respublikonai tai kiek sugebėdami neigia (“Žiūrėkite, kiek mes išleidžiame kovai su AIDS Afrikoje!”) ir kartu visaip stengiasi parodyti, kad demokratai nėra “patriotai” (“Žiūrėkite, jie nepakankamai džiaugėsi, kai sugavome Husseiną!”). Demokratai savo ruožtu karštai neigia, kad jie “ne patriotai”, ir (bent jau jų dalis) sukandę dantis balsuoja už gynybai skirtą biudžetą, sykiu stengdamiesi pabrėžti, kad respublikonai kovoje su terorizmu nepakankamai stengiasi įtraukti Jungtinių Tautų narius ir taip sumažinti gynybos išlaidas. Jie pasikliauja vien Amerikos pajėgomis, yra per daug “kaubojiški”, neieško sąjungininkų ir nepasitiki Jungtinėmis Tautomis. Štai jei dalį išlaidų už Irako demokratizacijos pastangas perimtų JT, sutaupytas lėšas būtų galima skirti mažumoms, mokykloms, delfinų apsaugai ir (šito jautriesiems niekad nevalia pamiršti) AIDS sergančiųjų slaugai.
Šiuo neišvengiamai supaprastintu aprašymu tenoriu parodyti, kad vokiečių “įvaizdžiai” apie JAV nei unikalūs, nei Vokietijoje atsiradę. Vokiečiai tik atsirenka tai, kas jiems labiau prie širdies iš to, ką apsčiai pateikia JAV žiniasklaida. Jei remsimės demokratų partijos pusę palaikančia spauda ir televizija, “jautrumo” stokos neverta net diskutuoti. Jų tvirtinimu, tam jie ir respublikonai, kad būtų “nejautrūs”.
Taip reikalai atrodo įvaizdžių fronte. Realybę įvertinti kur kas sunkiau. Reikia rasti apibendrinimų, kurie bent apytikriai apibūdintų tokį milžinišką ir įvairų kraštą kaip Amerika. Tam reikia būti arba jaunam, arba neseniai Amerikon atvykusiam, arba “Der Spiegel” reporteriu. Nė viena kategorija man netinka. Gyvenau Amerikoje daugiau nei 40 metų, o dabar kai joje apsilankau, turiu galimybę pažvelgti tarsi kiek iš šalies. Matau daug pažįstamo, pastebiu tai, kas keičiasi. Aiškiau negu anksčiau įvertinu, kad Amerikos sudėtingumo aprašyti nesugebėsiu. Tai prieš 170 metų pasisekė tik itin įžvalgiam prancūzui A. de Tocqueville’ui. Tada JAV apėmė pusę dabartinio ploto, o gyventojų turėjo dešimtkart mažiau. Ir tai jam prireikė 500 puslapių. Šiais laikais niekas tiek daug nebeskaito. Šitaip tenka suprasti ir “Der Spiegel” reporterio straipsnį. Jam reikia ką nors madingai neigiamo parašyti apie Ameriką ir per daug neišsiplėsti, kad skaitytojas nepavargtų. “Jautrumas”, tiksliau tariant, jo stoka, tam tinka.
Man atrodo kitaip. Atvykstu prieš Kalėdas, laikraščiai mirga nuo straipsnių, kuriuose graudenamasi, kad nevalia statyti prakartėlių, nepatartina linkėti “Linksmų Kalėdų” (“Merry Christmass”), nes tai gali įžeisti islamo, žydų, budistų ir t.t. tikėjimo žmones. Turiu draugų žydų, universitete kolegų iš Irano ir Kinijos. Jie nė vienas nesijaučia įžeistas, pasiųsdamas man kalėdinį sveikinimą. Bet kai “jautrieji” pradeda lenktyniauti, kurie iš jų yra patys “jautriausi”, pasirodo, kad tam ribų nėra.
Taigi “jautrumo” čia per akis. Visas kraštas tiesiog kupinas “jautrumo”.
