Kaip publika nežinojo, ko tikėtis, taip ir R. Kazlas, nebuvo tikras, ar kam nors be jo paties tai dar bus įdomu. Dabar galima drąsiai sakyti, kad pramogomis perpildytame pasaulyje žmonės išgirdo subtilų kvietimą. Ir daugeliui šis sinerginis vakaras tapo tikru atradimu. Apie „Poetai ateina“ kalbamės su R. Kazlu.
Papasakokite, kaip ir kodėl gimė idėja įrašyti muzikos albumą pagal Lietuvos poetų eiles?
Manau, kad ne taip svarbu, kaip ir kada gimsta viena ar kita idėja, svarbu, kaip tu ją įgyvendini ir ar įgyvendini iš viso. Dabar, kai sumanymas jau realizuotas, net nežinau, kuo labiau džiaugtis – albumu ar koncertu-spektakliu?
Matyt, ir tuo, ir tuo. Šiais laikais daugybė žmonių rašo knygas, storas knygas, gražiai išleistas, tampančias bestseleriais, leidžiamas dideliais tiražais, o mano sumanymas buvo prisiminti tuos, kurie rašė sunkiai, parašė plonas knygeles, nugyveno trumpus gyvenimus, bet vis tik buvo tikri poetai ir jų kūryba turi neabejotiną meninę vertę. Jų būta ir, manau, esama ne tiek jau ir mažai. Beveik kiekvienas jų būtų vertas atskiro spektaklio ar albumo. Prie kai kurių autorių ateityje galbūt dar grįšiu, o šiame albume ir koncerte-spektaklyje „Poetai ateina“ likimo, plunksnos broliai ir sesės kalbasi tarpusavyje, tai tarsi vienas monologas susidedantis iš daugybės skirtingų autorių eilių.
Esate sakęs, kad įrašyti albumą pagal Lietuvos poetų eiles ir pagal jas parengti visą pristatymo koncertą-spektaklį buvo rizikingas sumanymas. Ar rizika pasiteisino?
Visada iškyla klausimas: o kam tai be tavęs bus įdomu? Nesibaigiančios visuomenės apklausos rodo, kad mūsų piliečiai labiausiai pasitiki ugniagesiais-gelbėtojais, o čia – poetai, eilėraščiai...
Rizika matyt tai, kad dauguma žmonių nepasitiki poezija, kultūra, labiau ieško pramogos, triukšmo, sensacijų, efektų, fejerverkų, adrenalino, o šis sumanymas nėra toks. Ir vis tik pirmieji pasirodymai Vilniuje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose ir kituose miestuose įkvėpė vilties ir drąsos, jog galima eiti ir tokiu keliu, galima pabandyti ieškoti kelių į naują žanrą, kuriame persipina poezija, vaidyba ir muzika.
Vienas dalykas yra skaityti eiles vienam kur nors bibliotekoje, klube, tiesiog mažoje erdvėje, visai kas kita, kai su tavimi scenoje dar beveik dešimt muzikantų, vaizdas ekrane, šviesos ir salė pilna publikos, kuri nežino ko tikėtis, kas čia bus ir apie ką visa tai. Jei atvirai – rezultatas pranoko mano lūkesčius. „Poetai ateina“ tapo labiau spektakliu, o ne koncertu, o tai man, kaip aktoriui, yra artima. Scenoje nėra atsitiktinių kalbų, aplodismentų prašinėjimų, nekuriama dirbtinė euforija, vyksta vientisas pasakojimas.
Kaip atrinkote eilėraščius, kurie tapo dainomis? Ar dažnai skaitant poeziją jūsų galvoje suskamba ir jai tinkanti muzika?
Žinojau, kad šiame spektaklyje-koncerte nekalbėsiu savais žodžiais. Nenorėjau jokių „labas vakaras“, „kur jūsų rankos“, „kaip jaučiatės“ ir pan. Norėjau švaros, to reikalavo pati poezija ir šio spektaklio žanras. Kitaip viskas sugriūtų, netgi jeigu pradėtum pasakoti graudžias istorijas
apie tragizmo persmelktą poeto dalią... Tad sunkiausias uždavinys ir buvo sukurti pjesę – pasakojimą, kurios pagrindinis herojus – Poetas ir jo Kelionė.
Dainai „Svetimas“ (žodžiai Alvydo Valentos) sukurtas ir vaizdo klipas. Kas paskatino vizualizuoti būtent šią dainą?
„Svetimas“ todėl, kad tikras poetas atsisako dalyvauti šioje kovoje už būvį. Tai laisvas paukštis, o ne terariumo gyventojas. Taip, jis nuolatinėje medžioklėje, bet medžioklėje minties, akimirkos, frazės, žodžio, rimo... Svetimas, nes nenaudingas ekonomiškai. Krepšinio terminais kalbant, jo naudingumo koeficientas lygus 0. Jis nesikabina dantimis ir nagais į gyvenimą, ūkį, buitį, konkurenciją. Matyt, ne veltui tokie liaudyje buvo vadinami „trečiais broliais“, „baltom varnom“, tad „svetimas“ irgi būtų tinkamas apibūdinimas.
Pirmąjį albumą „Toks“ vadinote rūbu kasdieniniu, o „Poetai ateina“ – proginiu, išeiginiu. Poezija pakylėja virš kasdienybės? Kokią vietą ji užima jūsų gyvenime?
Poezijos mano gyvenime apstu – V. Šimkus, K. Donelaitis, Dantė... Patys geriausi pasaulio tekstai parašyti eilėmis, geriausia proza skamba tarsi eilės. Albumas „Toks“ buvo labiau asmeniškas, autoportretas, kalbėjimas savais žodžiais, o šis antras yra labiau brandesnis, skamba poetų eilės, man toks susitikimas yra brangus, ne kasdienis. Bendrauti su gerais autoriais yra šventė, juo labiau nežinau, ar bus kada daugiau albumų. Noriu, kad kiekvienas naujas darbas būtų ypatingas ir man pačiam, ir tiems kas klausys, jei klausys.
Kaip manote, kodėl šiuolaikiniame pasaulyje poezija kukliai tūno nuošaly? Gal žmonės praranda gebėjimą ją suprasti?
Šiuolaikiniame pasaulyje sukurta tokia gerovė, kad žmogus gali rinktis, pirkti, skaityti, žiūrėti, klausyti ką tik nori ir ko tik nenori. Informacija, įvykiai, naujienos, vaizdai, renginiai, koncertai, festivaliai čia pat po ranka – prieš tavo akis, tik eik klausyk, eik žiūrėk, lankykis, atsisiųsk... Nori filmų? Prašau: visi pasaulio filmai – tavo telefono ar kompiuterio ekrane. Spektaklių?
Prisijunk ir pirk bilietą tuoj pat geriausiose vietose! Garsiausi pasaulio muzikantai, atlikėjai, žvaigždės važiuoja tiesiai pas tave, parodos, muziejai atviri dieną ir nemokamai prieinami naktį. Nori poezijos? Štai kokiame nors dvare, slėnyje ar pušyne bardai ir aktoriai pažers tau jos per kelis vakarus urmu metams į priekį! Taip kad, niekas netūno nuošaly, viskas gulasi į vieną storą sluoksnį ir svoris tik didėja. Matyt, ne veltui šiuolaikinio žmogaus didžiausia problema – kaip kovoti su antsvoriu... Gal žmogui reikia labai nedaug?
Tik kaip tą „savo nedaug“ surasti, kai visko tiek daug? Nežinau. Mintis ne nauja ir ne mano, tačiau tai ką žmogus renkasi, į ką žiūri, ko klauso, kuo domisi, tai kas jį traukia ir yra jo tikrasis veidas. Taip kad – kiekvienam savo. Dažnai žmogus baidosi to – kas jam labiausiai padėtų.
Kodėl iš pirmo žvilgsnio toks nesudėtingas dalykas kaip eiliavimas, labai gerai pavyksta tik labai nedaugeliui žmonių? Kokias išskirtines žmogiškąsias savybes turi geras poetas? Kuo skiriasi poetas nuo žmogaus rašančio eilėraščius?
Algirdas Verba apie savo kūrybinę virtuvę yra pasakęs „Automatiškai konstruoti nenoriu“. Eiliavimas ir eilės yra skirtingi dalykai. Galima rimuoti žodžius ir tai bus tik surimuoti žodžiai. O štai kurti eiles visai kas kita. Eilėraščio gimimas, kaip ir bet koks gimimas – mįslingas ir
paslaptingas dalykas. Tik pats poetas žino jo kainą ir paslaptį. Matyt, visa paslaptis yra kelyje dar iki užrašytų žodžių. „Ir visur liudijau pragarą, kalbėdamas apie dievišką gėrį“, taip savo vieną iš paskutinių eilėraščių pabaigia poetas Valdemaras Kukulas. Tai tikro poeto verta frazė ir joks eilinis eiliuotojas iki jos nepriaugs. Tikras poetas – aštrus kaip skustuvas, tik taip atsiveria grožis.
Daugeliui susirinkusių į albumo pristatymo koncertus tai tikrai tapo Lietuvos poetų atradimų vakaru, o ką kurdamas ir atlikdamas šią programą atradote jūs?
Geras kūrinys, geras eilėraštis veikia kaip burtažodis, kaip užkalbėjimas. Asmeniškai galiu paliudyti, kad po spektaklio-koncerto „Poetai ateina“ aplanko kažkoks skaidrumo, pakylėtumo pojūtis. Gal dėl to, kad tariu tuos burtažodžius, o gal dėl to, jog jie iš tiesų veikia? Žinote, iš tų poetų visko galima tikėtis...
