Taip ji atsidūrė restorane ir lošimų automatų salone, tačiau ilgainiui suprato, kad geras uždarbis nevertas patiriamo diskomforto. Tai privertė ryžtis dar kartą keisti profesiją ir žengti į neatrastą žemę – optiką.
Dabar Inesa Voloncevič – devynerių metų patirtį sukaupusi optikos tinklo filialo vadovė, tačiau iki šio laiptelio reikėjo nueiti vingiuotą kelią. Jaunystėje Inesa svajojo savo ateitį sieti su pedagogika – dirbti aukle ar pradinių klasių mokytoja.
Vis tik tuo metu, kai ji baigė studijas, šios profesijos atstovų algos aukštumų tikrai nesiekė, o Inesą veikė jaunatviškos ambicijos ir augantys poreikiai. Pagrindiniu jos tikslu tapo siekis užsidirbti, tad studijas baigusi mergina kurį laiką prižiūrėjo mažametį, o vėliau įsidarbino senamiestyje esančiame restorane.
„Gyvenimas mane vis nukreipdavo link kokių nors avantiūrų ir pedagoginis darbas nukeliaudavo į antrą planą. Į restoraną taip pat papuoliau netyčia – pasiūlytas darbo užmokestis buvo geresnis nei darželyje ar mokykloje. Atrodė, kad viską galiu, greitai mokausi“, – pasakoja Inesa.
Darbšti mergina restorane dirbo padavėja ir padėjo virtuvėje, tačiau vėliau suprato esanti alergiška tenykštei aplinkai ir restoraną privalėjo palikti. Būtent tuo laikotarpiu, anot Inesos, Vilniuje tarsi grybai ėmė dygti lošimo aparatų salonai. Jaunos moters kelyje pasipainiojęs pasiūlymas dirbti salono administratore-barmene ją įtraukė dėl tos pačios priežasties – gero uždarbio.
„Nors darbas ir nebuvo pagal specialybę, galėjau neblogai užsidirbti, o dosnūs klientai palikdavo labai gerų arbatpinigių“, – juokiasi Inesa.
Lemtingas pasiūlymas
Po penkių darbo lošimo automatų salone metų Inesa susilaukė sūnaus ir pajuto, kad pokyčiai – neišvengiami, tad ėmė aktyviai ieškoti kito darbo. Ji sulaukė dviejų pakvietimų – pirmiausia iš optikos salono, tada – iš darželio.
Pastarajame buvo renkama priešmokyklinio ugdymo grupė ir ieškoma žmogaus, kuriam darbo patirtis nebuvo privaloma. Tuo tarpu optikoje patirties taip pat nebuvo reikalaujama: optikos subtilybių prižadėta išmokyti, svarbiausia – mylėti klientus ir norėti mokytis, rašoma spaudos pranešime.
Inesa neskubėjo rinktis, rodos, akivaizdžiai tinkamesnio varianto ir ketino įvertinti abu pasiūlymus, na o čia, regis, įsikišo likimas: pokalbis su darželio personalo atstove buvo nukeltas, o patirtis optikos salone ją taip pakerėjo, kad klausimų beveik nebekilo.
„Iki pokalbio pusvalandį praleidau optikoje. Sėdėjau ir kaifavau: salone buvo langai ir vitrinos, pro kurias galėjau matyti gatvę ir žmones. Visur šviesu, gražu, – susižavėjusi kalba Inesa, šešerius metus dirbusi aklinai užtamsintame lošimų salone. – Užkabino ir tai, kad visi darbuotojai čiulbėjo man nesuprantama kalba – kontaktiniai lęšiai, bazinė kreivė, astigmatizmas.
Dabar šiuos terminus naudoju kiekvieną dieną, o tuo metu tai buvo kosmosas, mat jų niekada nebuvau girdėjusi. Galvojau – kokie jie visi protingi!“
Inesą kaip mat pagavo azartas – ji labai panoro įsilieti į „svetimkalbių“ gretas. „Pagalvojau – jeigu jos išmoko, tai gal ir aš išmoksiu? Aš noriu!“ – šypsosi ji.
Jai patiko ir optikos salone tvyranti ramybė bei klientų kantrybė – tai buvo visiškai priešingybė kasdienybei lošimų automatų salone.
„Darbuotojai ir klientai bendravo mandagiai, ramiai, neskubėdami. Atrodė, kad patekau į kitą pasaulį. Labai norėjau čia dirbti“, – sako I.Voloncevič.
Nors optikos sritis jai buvo visiškai svetima – ji nenešiojo akinių, kontaktinių lęšių ir visiškai nieko neišmanė, specifinės patirties trūkumas nebuvo reikšmingas.
Anot Inesos, „Fielmann“ optikų tinklą Baltijos šalyse valdanti įmonė pirmiausiai ieškojo entuziastingo, motyvuoto ir draugiško žmogaus, kurį tinkamai apmokyti ir paruošti – darbdavių atsakomybė.
„Labai smagu, kad įmonė iki šiol stipriai išlaiko tą poziciją, nes jiems rūpi kiekvienas. Labai daug į tai investuojama, visko išmokoma, svarbiausia – turėti noro.
Be to, įmonės filosofija ir požiūris į klientą, kurį ji deklaruoja, atitinka realybę“, – šypteli Inesa, prieš devynerius metus palikusi lošimo automatų saloną ir kardinaliai pakeitusi darbovietę.
Vėl pradėjo nuo nulio
I.Voloncevič su didžiuliu entuziazmu ėmėsi dar vienos avantiūros ir žengė į nepažįstamą optikos srities žemę. Nuo lošimų automatų salono administratorės iki optikos specialistės – nemažas šuolis, reikalavęs daugybės pamokų ir pastangų, Pirmoji naujokės užduotis buvo susipažinti su saulės akiniais.
„Mane vadino „saulės mergaite“. Tai buvo pirmas etapas, kurio metu sužinojau, kaip akiniai turi „sėdėti“ ant nosies, kaip juos ergonomiškai priderinti prie veido ar atstatyti jų prarastą formą. Tai nereikalavo nei receptūros, nei specifinių matavimų išmanymo“, – atsimena Inesa, jau nuo pirmų dienų optikoje derinusi įgytas teorines ir praktines žinias.
Optikos specialistui išmanyti teoriją – labai svarbu. Inesa tai puikiai suprato ir visur vaikščiodavo su užrašine, kurioje žymėdavosi klausimus ir gautus atsakymus.
Su komandos pagalba ji greitai augo ir po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio sėkmingai išlaikė žinių patikros testą, tad netrukus ėmė pildyti korekcinių akinių užsakymus ir rinkti rėmelius klientams.
„Kai padariau pirmąjį užsakymą, norėjosi šokti! Šimtą kartų patikrinau, bet viską padariau be klaidų. Labai stengiausi, nes norėjau, kad viskas būtų tobulai“, – dalijasi moteris.
Šimtaprocentinis Inesos atsidavimas darbui neatsirado be priežasties. Jos atveju buvo net keli motyvai. Pirmiausia, motyvacinė įmonės sistema skatino dėti daugiau pastangų ir siekti vis geresnių rezultatų, už kuriuos būdavo ir vis dar yra apdovanojama.
Prizai ir paskatinimai tikrai teikė džiaugsmo: Inesa pirmąkart gyvenime galėjo išsirinkti garsių mados namų saulės akinius, su kolegomis aplankyti Švediją, Latviją, Italiją ir savo akimis pamatyti, kaip yra gaminami garsiausių pasaulyje kolekcijų akiniai.
Antra, moterį sužavėjo įmonės sąžiningumas. „Niekas neapgavo: žadėjo apmokyti – apmokė, ketino pakelti atlyginimą – pakėlė. Atsirado pasitikėjimas ir darbdaviu, ir savo jėgomis“, – tvirtina pašnekovė.
