Seimo Konstitucijos salėje vykusios konferencijos „Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos visuomeninė misija“ dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje pažymima, kad LRT komercializacija įgauna antivisuomeninį pobūdį.
Konferencijos dalyvių nuomone, dėl to kalta ir pragaištinga valstybės kultūros politika, palikusi visuomeninį transliuotoją likimo valiai: metams skiriami 36 milijonai litų padeda tik tiek, kad LRT nenumirtų. Todėl susidaro įspūdis, kad Lietuvos radijui ir televizijai nieko kita neliko, kaip tik toliau stiprinti komerciniams kanalams būdingą prekių ir paslaugų reklamos verslą ir, pataikaujant masiniam vidutinio statistinio žiūrovo skoniui, kurti „žvaigždžių“ kultą.
Komercijos naudą velniai gaudo
Nors buvusiam LRT generaliniam direktoriui V. Milakniui ir jo pasekėjams ūkio pertvarka ir komercinėmis lėšomis pavyko įveikti gėdingą buvusių LRT vadovų aplaidumą ir 22 milijonų litų įsiskolinimą, tačiau komercijos ir visuomeninio transliuotojo uždavinių vykdymo pusiausvyra vis labiau pažeidžiama.
Netgi mažutės lietuvių kalbos laidelės Lietuvos radijas nerengia be rėmėjų lėšų, kurias pasiima (nepatikėsite!) iš Valstybinei lietuvių kalbos komisijai skirtų valstybės asignavimų. Taupomos savosios lėšos? Sunku būtų su tuo sutikti, nes LRT administracijos ir laidas kuriančių UAB’ų „žvaigždės“ gauna kelių dešimčių tūkstančių litų atlyginimus.
Jau nestebintų ir žinia, kad LRT sugeba užsidirbti ir iš vargšų pensininkų, kurie kiekvieną dieną skambina į radijo studiją ir nori palabinti vienas kitą sveikinimų koncertuose.
LRT tampa išskirtiniu komerciniu radijo ir televizijos transliuotoju, nepelnytai gyvenančiu ir iš valstybės biudžeto asignavimų, ir iš komercinių pajamų. Šis hibridas diskredituoja visuomeninio transliuotojo statusą, nes kuo toliau, tuo labiau ne pelno siekiančioje LRT viešojoje įstaigoje komercijos naudą velniai gaudo.
Lietuvos televizijos pirmoji programa negali tapti primityvių komercinių kanalų programų palydovu, o LTV2 – blankiu ir išsikvėpusiu kultūriniu getu.
Jeigu niekas į šį „reikalą“ nesikištų, netrukus vadinamasis visuomeninis transliuotojas, pasinaudodamas valstybės biudžeto lėšomis, taptų dar vienu komerciniu kanalu, kurį, pasak Laisvosios rinkos instituto ekspertų, reikėtų privatizuoti.
Į pradžią
LRT valdybos narys filosofas K. Stoškus. O po dvejų metų, nusivylę LRT administracijos veiksmais, iš valdybos pasitraukė net aštuoni jos nariai: J. Aputis, O. Balakauskas, J. Boruta, A. Jokubėnas, A. Latėnas, O. Narbutienė, B. Leonavičius, V. Paliūnas.
Daugeliui LRT žurnalistų, režisierių, operatorių, kaip ir pasitraukusiems valdybos nariams, atrodė, kad nacionalinis transliuotojas turėtų tapti valstybės ir jos piliečių sąžinės ir dorovės, teisingumo ir kultūros ugdymo bei gynimo tvirtove. O kad šią misiją galėtume vykdyti, patys – jo vadovai ir žurnalistai – šiais principais turime vadovautis.
Deja, LRT laivas, tai užeidamas ant seklumų, tai vėl suradęs tiesiąją, plaukė nuoseklia komercializacijos kryptimi. Ir ne vien todėl, kad Seimas ir Vyriausybė nedavė pakankamai pinigų, bet ir dėl LRT vadovų nerangumo bei žalingų visuomeniniam transliuotojui nuostatų.
Nuo 1992-ųjų ne kartą buvo užsimota įvesti abonentinį mokestį, kuris, pasak iniciatorių, būtų užtikrinęs LRT politinę nepriklausomybę ir reikiamą finansavimą. Tačiau niekas nesukūrė šio mokesčio rinkimo mechanizmo ir negalėjo užtikrinti surinktų lėšų panaudojimo skaidrumo.
Įvedus abonentinį mokestį LRT tikriausiai būtų žlugusi, nes būtų reikėję nutraukti reklamą ir sumažinti asignavimus iš valstybės biudžeto. Didelė dalis Lietuvos piliečių šio mokesčio paprasčiausiai būtų nemokėjusi, nes LRT dar nėra pasiruošusi nuodugniai kurti nepriklausomą žurnalistiką, atstovauti teisingumui ir visos visuomenės socialiniams interesams.
Seime įvykusios konferencijos dalyviai (menininkai, filosofai, politikai, žurnalistai, pedagogai, visuomeninių organizacijų atstovai) mano, kad būtina sugrįžti prie 1990 metais pradėtų LRT reformų ir galų gale išspręsti dvi pagrindines problemas: dekomercializuoti nacionalinį transliuotoją užtikrinant jam visišką finansavimą iš valstybės biudžeto atskira eilute ir suvisuomeninti LRT tiek, kad ši įstaiga atitiktų dabar deklaruojamą visuomeninio transliuotojo statusą.
Estiškas pavyzdys
Estijos radijo ir televizijos dekomercializacija jau įgyvendinta: atsisakyta prekių ir paslaugų reklamos, estų nacionalinis transliuotojas finansuojamas iš valstybės biudžeto atskira eilute. Tad mums einant šiuo keliu dviračio išradinėti nereikėtų. Reikia tik sveiko proto ir teisingo, nesavanaudiško (elitinio!) visuomeninio transliuotojo misijos suvokimo.
Manyčiau, kad Lietuvos radijo ir televizijos programos yra sudėtinė Lietuvos kultūros ir meno politikos dalis, todėl turėtume atsakyti į pagrindinį klausimą – ko sieksime: ar, įstoję į NATO ir Europos Sąjungą, visiškai pasiduosime globalizacijai ir ilgainiui prarasime papročius ir moralę, kalbą, tautinius meno bruožus, ar priešingai – turėsime didesnę galimybę visa tai, ką buvome išsaugoję ir sukaupę komunistinės „globos“ metais, toliau ugdyti ir skleisti kitiems pasaulio kraštams?
Ar panorės eiti nauju keliu LRT administracija ir ypač taryba, kuri turėtų būti gerokai papildyta svarbiausių visuomeninių organizacijų atstovais? Juk dabartinė LRT taryba, kaip ne kartą yra buvę anksčiau, tapo nacionalinio transliuotojo padaliniu ir labiau tarnauja ne visuomenės, o administracijos interesams.
Reikėtų sukurti optimalią ir skaidrią LRT struktūrą bei programų apimtį, nustatyti teisingą darbuotojų skaičių, suteikti jiems atitinkamas kvalifikacines kategorijas ir, suprantama, pasirašyti normalias darbo sutartis. Tik po šių darbų derėtų eiti prašyti biudžeto eilutės.
Kas norės kirsti šaką, ant kurios dabar maloniai sau tupi? Juk geriau kai biudžeto ir komercinių pajamų srautus finansininkai ir vadinamieji prodiuseriai sumaišo, kai transliuotojo visuomeninė misija apytikrė, o administracijos ir „žvaigždžių“ honorarų kontūrų taip pat nematyti.
Įstatymų pakeitimai neišvengiami. Be Seimo, politikų, čia neapsieisi, tačiau apkaltinti juos, kad diktuoja visuomeniniam transliuotojui savo valią, jau nebeišeis. Seimo nariai, piliečių atstovai, šįkart bandytų Lietuvos radiją ir televiziją po ilgai trukusių klajonių atvesti į tikrąjį visuomeninio transliuotojo kelią.
Kazimieras Šiaulys yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai) kultūros komiteto pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
