Netrukus berniukas pamatė, kad rado kelią, kuriuo į stovyklavietę atvažiavo su tėvais. „Buvau nuklydęs du kilometrus, bet radau kelią“, - pasakojo K. Likša.
Tada K. Likša išmoko vertingiausią gyvenimo pamoką: svarbiausia atsistoti ir ieškoti. Pasak K. Likšos, tai galioja ir muzikos pasaulyje. „Labai yra sunku, kai tik pradedi kurti, kai nežinai, nuo ko reikėtų pradėti. Tačiau svarbiausia yra judėti ir ieškoti, - teigė neseniai albumą „Per pusę“ visuomenei pristatęs kūrėjas. – Mano tikslas buvo pagaliau visiems įrodyti, kad galiu kurti rimtą ir stiprią muzika. Manau, man pavyko“.
- Kazimierai, ar esi skaičiavęs, kiek kartų teko save atiduoti muzikai?
- Neįmanoma suskaičiuoti. Yra du skendimo muzikoje etapai. Pirmasis yra dainos gimimas. Tai yra pats stebuklingiausias momentas, nors įkvėpimas kartais aplanko pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis. Sukurti gražią melodiją tikrai galiu kiekvieną dieną, nes žinau, kurios kombinacijos veikia. Bet būna dienų, kai išsigąstu, kad jau ilgą laiką nesukuriu dainos. Tada prisiverčiu paimti gitarą ir bandyti, nes bijau, kad daina, kurią parašiau prieš pusę metų, galėjo būti paskutinė. Tačiau suvokęs, kad verčiu save tai daryti, sakau griežtą „Stop“, nes daina turi gimti natūraliai. Daina „Per pusę“ yra vienas geriausias to pavyzdys. Viskas įvyko per vieną valandą. Pamačiau vaizdą, kuris mane sukrėtė. Tą pačią akimirką pasiėmiau gitarą ir jau po dešimties minučių brazdinau akordus, paukščių kalba kažką murmėjau. Viskas dėliojosi „non stop“ po žodį, eilutę, frazę. Buvau patekęs į tranzą, pasinėręs į tą momentą. Tai yra pats stebuklingiausias dalykas: kai būni vienas su muzika. Tuo metu suprantu, kad nieko neturiu įrodinėti, niekam nereikia sakyti, kad tai yra labai gera daina. Svarbiausia yra pačiam jausti, kad tai yra gimstanti ta daina.
Antrasis momentas, kai visiškai save atiduodu muzikai – koncertai. Dažnai jie būna tokie, kuriuose sugebu labai stipriai įsijausti ir net nesuvokiu, kur esu. Pamirštu, kad groju ant scenos. Tik baigęs dainą suprantu, kad buvau atsijungęs.
- Ar bijai paleisti į viešumą savo kūrinius?
- Pastaruoju metu labai daug apie tai galvoju. Pamenu, dainas, kurios buvo populiarios „Karmos“ laikais... Tai laikai, kai socialinių tinklų reikšmė nebuvo tokia didelė. Žmonės naudojosi socialiniais tinklais, tačiau dar nesuvokė, kokią naudą jie gali suteikti. Tada negalvodavome, kiek surinksime „like‘ų“, kiek bus peržiūrų. 2009-aisiais kam nors pasakydavau, kad youtube.com įkeltą vaizdo įrašą peržiūrėjo 2 tūkst. žmonių ir visi išsižiodavo. Eina sau. Vau. Dabar kalbame apie milijonus. Viskas pasikeitė: labai dažnai apie tai galvojame.
Kiekvieną kartą viešindamas savo kūrinį žiauriai jaudinuosi. Tik įsivaizduok, su kūrinio įrašais dirbi du metus, bandai išleisti albumą ir ateina diena, kai tau tereikia paspausti mygtuką „Skelbti“. Po šio mygtuko paspaudimo tu nieko negali kontroliuoti. Daina „Per pusę“ tapo toliausiai internetinėje erdvėje nukeliavusia mano daina. Ji sulaukė daug komentarų, pasidalinimų. Buvau laimingas. Po mėnesio paleidau kitą dainą, kuri buvo paprastesnė, kiek linksmesnė. Tikėjausi, kad ji patiks didesniam žmonių ratui. Bet mačiau, kad stiprios reakcijos ji nesukėlė. Buvo skaudu. Pradėjau pilti sau klausimus, ar netinkamu laiku publikavau, ar kažką blogai padariau. Esame taip stipriai įnikę į socialinius tinklus, kad pradedame nervintis dėl „like‘ų“. Tai gąsdina. Pats savęs klausiu „Kodėl tai darau?“ Vis noriu save gražinti į tą pradinį momentą, kai tik buvau pradėjęs kurti, kai visi šie dalykai man buvo nesvarbūs. Juk tada aš negalvojau, ką reikia padaryti, kad surinkčiau daugiau „like‘ų“, kad būtų daugiau peržiūrų ir pasidalinimų. Tiesiog dariau ir dalindavausi. Tai buvo pats geriausias metas. Buvau laisvas nuo visų tų nesąmonių. Dabar save raminu, kad pasiekiamumas socialiniame tinkle nieko nepasako apie kūrinį, nes žinau, kad daugelį jų žmonės pamilsta koncertų metu. Bandau grįžti į tiesą „kurk, daryk, dalinkis ir negalvok apie „like‘us“.
- Tai yra banalus klausimas, tačiau, ar įsivaizduoji pasaulį, kuriame nėra muzikos?
- Man būtų labai liūdna. Manau, kad muzika yra labai svarbus dalykas, sugebantis suvirpinti, paskandinti emocijose žmones. To įrodymas yra koncertai, kai groju žmonėms ir jaučiu, kad ne tik pats su muzikantais esu pasinėręs į kosmosą, bet ten pat yra ir visi susirinkę. Nuostabu, kai keturioms ar penkioms minutėms žmonės viską pamiršta ir gyvena toje dainoje. Viskas susijungia. Dainos, kurios tave paliečia, tau gimsta mintys jų besiklausant, jauti santykį... Jos suteikia prasmę tavo kasdienybei. Manau, kad be muzikos žmonės prarastų tam tikrą atramą. Ką aš galvoju apie savo muziką? Tikiu, kad ji yra skirta individualiam klausymui. Susipažinti su mano muzika, pamilti ją gali klausydamas naktinio pasivaikščiojimo mieste metu, naktį kopose, sėdėdamas namuose su vyno taure rankoje. Taip aš įsivaizduoju savo muziką. Ji yra suteikianti vilčių ir priverčianti kelti klausimus sau pačiam. Neretai sulaukiu laiškų, kuriuose žmonės rašo, kad mano muzika jiems padeda. Diena, kai pradingtų muzika, būtų pati baisiausia diena žmonijos istorijoje. Muzika gimdo jausmą. Taip, nuo pat pirmos dienos, kai pradėjau kurti, norėjau, kad mano muzikos klausytųsi žmonės ir ji priklausytų būtent jiems. Noriu, kad kiekvienas besiklausantis atrastų dainose savo prasmes.
- Manau, kad puikiai žinai, ką reiškia pasislėpti po žeme ir laukti?
- Pažįstamas jausmas. Įsivaizduokime paprastą situaciją: esi muzikantas, kurio dainų niekas neklauso, į koncertus niekas neina ir tu kažko lauki... Gal lauki, kol tave atras, kol kažkas viską padarys už tave, tačiau pats nieko nedarai. Prasideda išprotėjimas, kai pasineri į vidinį liūdesį ir lūkestį, kad kažkas ateis ir viską sutvarkys. Nors vienintelis žmogus, kuris gali viską sutvarkysi, esi tu pats. Tereikia visada judėti. Puikiai pamenu, kai mokyklos laikais dalyvavau viename konkurse ir išgirdau komisijos nario žodžius: „Svarbiausia yra judėti“. O kryptis atsiras savaime.
- Ar sunku judėti Lietuvos muzikos keliais?
Sunku, nes iš pradžių net neįsivaizduoji, nuo ko reikėtų pradėti. Tačiau visada reikia ieškoti galimybių. Buvo nemažai pamąstymų apie muzikos rinką, kilo nemažai klausimų, tačiau niekada nebuvo „Ar verta?“ Mano svarbiausias klausimas buvo „Ar bus kažkam įdomu?“ Kai man buvo penkiolika nuolat girdėdavau „Muzika? Baik tu, niekam ta muzika Lietuvoje neįdomi, neverta jos kurti“. Norėjosi pasakyti „Ne“. Netikėjau, kad taip gali būti. Todėl pradėjau tekstus rašyti lietuvių kalba. Niekada neturėjau ambicijų išgarsėti pasaulyje. Mano tikslas buvo tapti žinomu ir laukiamu Lietuvoje. Dainuodamas lietuviškai turiu šansą būti išklausytas bet kuriame Lietuvos kampelyje.
- Manau, nesuklysiu pasakęs, kad „Per pusę“ – naujas atspirties taškas?
- Tiek albumas, tiek pati daina man padėjo visiems parodyti, kad kuriu pakankamai rimtą muziką. Nuolat jaučiau, kad turiu įrodyti, jog galiu tai daryti. Šįkart mano tikslas buvo parodyti save iš labai įvairių pusių. Nenorėjau, kad albumas būtų vientisas, vienodas. Kiekviena daina turi kitokį skambesį, savo pasaulį, erdvę. Atrodo, kad man pavyko.
- Ta proga klausimas iš dainos: ar tiki, kad muzika gali įveikti skausmą ar bent numalšinti jį... Per pusę?
- Taip. Visos mano dainos yra apie tam tikrus įvykius, žmones, dalykus, kuriuos žinau. Tai aš atiduodu žmonėms. Mano atmintyje įstrigo viena mergina koncerte Kaune. Viso koncerto metu ji vaikščiojo su „polaroidiniu“ fotoaparatu ir darė momentines nuotraukas. Po koncerto ji prie manęs priėjo ir pasakė „Tu neįsivaizduoji, kiek kartų tavo muzika man išgelbėjo gyvybę“. Ji pasakė tik tiek ir padavė nuotrauką, ant kurios buvo užrašyti šie žodžiai. Padėkojau jai. Supratau, kad ji kalbėjo apie savo skaudžius gyvenimo įvykius... Apie tuos pačius, kuriuos mes visi išgyvename, bet niekada nesakome kitiems. Dainos keliauja ir žmonės atranda jose stiprybę. Todėl tikiu, kad skausmą tikrai galima dalinti per pusę.
- Kaip sugebi išvengti žvaigždžių ligos?
- Žvaigždžių liga būtų kvaila. Visada sakiau, kad man nepatinka atlikėjai, kurie sako, kad yra geriausi. Man yra, atsiprašant, nusišikti, kad jie yra bomba, yra aukščiau už žmones. Man labai liūdna, nes mane gali sudominti tik muzika. Žinai, vienintelis dalykas, kuo aš skiriuosi nuo tavęs ar nuo žmogaus, kuris augina tris vaikus, yra tai, kad tai, ką darau, turiu daryti garsiai. Nes kitokio būdo nėra: aš turiu dainas, todėl turiu koncertuoti, lįsti į erdves, kur mane galėtų išgirsti. Kiekvienas turime savo būdą kurti gražesnį pasaulį, todėl nematau reikalo aukštinti savęs, kaip kažkokio didvyrio. Jaučiu didžiulę pagarbą žmonėms. Kartais pagalvoju apie žmones, kurie lankosi mano koncertuose: jie atidirba visą dieną darbe, parvažiuoja namo per kamščius, pavalgo, apsiprausia, gal persirengia, gaišta laiką važiuodami į koncertą, atstovi eilėje, jie klauso tavo dainų dvi valandas, o po koncerto vėl važiuoja namo. Žmogus paaukoja mažiausiai penkias valandas tam, kad išgirstų tave. Puikiai suprantu, kad ne jis turi tau dėkoti, o atvirkščiai – tu jam privalai dėkoti. Nes tik dėl to, kad jie tai daro, aš galiu būti scenoje. Be žmonių nieko nebūtų. Taip aš visada save nuleidžiu ant žemės. Žinoma, smagu, kai užeinu į barą ir matau, kaip aplinkiniai vienas kitą kumščiuoja ir šnabždasi „O, čia jis“, bet į tai nereaguoju. Būtų kvaila ir neteisinga jaustis žvaigžde. Visi darome kažką svarbaus – vieni tyliau, kiti garsiau.
