„Kaip nuobodu“, - pagalvojau, vakar vakare spoksodamas į televizorių ir megzdamas dar vieną šalikėlį nuo krepšinio pamišusiam savo šuniukui, lojančiam po kiekvieno Šarūno Jasikevičiaus rezultatyvaus perdavimo ar taiklaus metimo.
Trečias Eurolygos titulas iš eilės, o Šarą negiedant ditirambų galima tiesiog praminti Auksiniu Europos krepšinio berniuku (Atėnų olimpiadą ištryniau iš atminties). Tiek titulų, kiek Šarūnas, XXI amžiuje nesukaupė dar nė vienas krepšininkas. Savo trofėjų kolekciją jis papildė ir finalo ketverto MVP. To Lietuva nematė jau dešimtmetį - nuo gūdžių 1995 m., kai atstovaudamas „Real“ tokį titulą pelnė Arvydas Sabonis. Netgi 1999 m. „Žalgirio“ triumfo metais naudingiausiu buvo išrinktas Tyus Edney (tuomet lietuvių krepšinio dievas, bet ne iš Lietuvos).
Europa seniai lenkiasi Š. Jasikevičiui ir kiekvienas surinkęs tokią titulų gausybę jau džiautų savo sportinius batelius ant sienoje įkaltos vinies. Smagu, kad Šaras šios vinies dar kalti neketina, juk dar neužpildytos visos Lietuvos rinktinės titulų lentynoje žiojinčios skylės, o NBA nekaltybė dar neatimta.
Nenustebčiau, jeigu pasibaigus sezonui Š. Jasikevičiaus atstovavimo rinktinei 2005 m. Europos čempionate Belgrade tema taptų taip pat eskaluojama, kaip ir Valdo Adamkaus vykimo į gegužės 9-osios minėjimą Maskvoje apsisprendimas. Audrius Siaurusevičius dėl to atskiros temos „Spaudos klubui“ tikriausiai nedarys, bet kad artimiausiu metu bus rengiamos žurnalistų varžytuvės dėl šios naujienos paskelbimo - faktas.
Šiek tiek gaila Arvydo Macijausko, kuris finalo varžybose nors ir lakstė nuo varžovų kaip Forestas Gampas, tačiau nesulaukė tinkamos paramos iš komandos draugų - minimalus užtvarų skaičius ir VIP’inis dėmesys iš „Maccabi“ gynėjų pusės neleido 100 proc. atsiskleisti veržliajam lietuviui. Vis dėlto jis atliko geriausią antraplanį vaidmenį finalo ketverto varžybose ir tapo pagrindiniu CSKA fiasko kaltininku.
Su juo nesugebėjo susitvarkyti puikiai subalansuota Maskvos ekipa, kurios šansai prieš finalinio ketverto varžybas buvo vertinami geriausiai. 23 taškai ir net 8 išprovokuotos pražangos privertė ypač liaupsintą CSKA ekipą nusileisti ant žemės ir vos antrą kartą šį sezoną palikti aikštę nuleistomis galvomis.
Macas tapo pagrindiniu vieno iš gegužės 9-osios šventės atributų destruktoriumi ir sužlugdė tiek D. Anderseno, tiek J. Holdeno, tiek kitų „maskviečių“ (Rusijos komandoje žaidžia vos trys Rusijoje gimę krepšininkai) kelionę į Kremlių.
CSKA nepadovanojo Rusijai pirmojo Eurolygos titulo ir gali nukelti artimiausius planus bent jau kitiems metams. Tačiau tokio jubiliejaus ir tokių iškilmių dar teks gerokai palaukti. Juk sportas ir politika šiuo atveju susiliejo tikrai neatsitiktinai - vieta, laikas buvo parinkti idealiai, pagal scenarijų. Pamiršta viena - konkurentų nepasirinksi, o kad ir koks būtum stiprus bei galingas, vienas slystelėjimas - ir tu už borto.
Tiesa, Maskva šiais metais triumfo valandos dar gali sulaukti, tik jau nebe krepšinio, o futbolo aikštėje - praėjusią savaitę CSKA pateko į UEFA taurės finalą ir iki taurės liko vienintelis barjeras - Lisabobos „Sporting“. Tose rungtynėse irgi bus lietuviško kraujo (Deividas Šemberas) ir šį kartą jis bus Rusijos klubo barikadų pusėje.
Nesvarbu, kaip mes krepšinį mėgtume ar nekęstume - jo neišvengsi nei TV ekrane, radijo eteryje ar spaudos puslapiuose. Praėjusią savaitę buvo gal pora dienų, kai televizoriaus ekrane nematei po aikštę lakstančių 10 žmogelių, turinčių vienintelį tikslą - pataikyti į krepšį.
Lieka susitaikyti su šiuo lietuvių kultūros fenomenu ir nenustebti, jeigu ateityje krepšininkai taps prezidentais ar ministrais pirmininkais, o pavyzdžiui, ministrų kabinetą sudarys Lietuvos rinktinės pagrindinė sudėtis. Jeigu jie valdytų mūsų šalį taip, kaip valdo mūsų širdis ir jausmus - niekas ant jų nesupyktų ir nekritikuotų.
Didžiausias perversmas laukia 2011 m. per Europos krepšinio čempionatą (nei daug, nei mažai - savaitė nedarbo dienų).
