Šį rudenį į Kaune įsikūrusią bendriją „Viltis“ jau nebesugrįžo čia veikiančio dienos centro lankytojai – protinę-fizinę negalią turintys žmonės. Šešiolika metų veikęs dienos centras savo veiklą apribojo. Buvusiame vaikų darželyje bendrija „Viltis“ buvo įkurta vaikus su negalia auginančių tėvų iniciatyva, tačiau miesto valdžiai panorus atsiimti dalį jai skirtų patalpų, tarp bendrijos steigėjų ir valdininkų kilo tikrų tikriausias karas.
Dirbti trukdo neskaidrumas
„Vilties“ vadovė J. Šimanauskienė komentuodama situaciją sakė:„Mūsų organizacija turėtų būti lygiavertis partneris, teikiantis paslaugas tam tikrai kategorijai žmonių, bet, deja, savo veiklos normaliai vykdyti negalime. Nevyriausybiniame sektoriuje veikiančios organizacijos dažnai siūlo paslaugas mažesnėmis kainomis nei tos, kurių steigėjai būna rajonų savivaldybės, bet dėl neskaidrumo ir nesąžiningos konkurencijos, projektų laimėti nepavyksta. Daugiausia europinių lėšų gauna tie projektai, kur numatytas darbo vietų kūrimas. Turime įdirbį ir žmonių, galinčių dirbti su neįgaliaisiais, mūsų parengtas projektas praeina trijų etapų atranką, bet dažniausiai laimi tie, kam laimėti „reikia“.
Pasak moters, biudžetinės įstaigos įsigudrino gauti dvigubą finansavimą. Tam, kad galėtų gauti 2 proc. pajamų mokesčio, šalia biudžetinės įkuriama viešoji įstaigą, o ši jau gali dalyvauti nevyriausybinėms organizacijoms skirtuose konkursuose ir taip finansavimas „padvigubinamas“.
Politikų darbas – žadėti
J. Šimanauskienės teigimu, politikų pažadai, kad bendruomenės galės teikti paslaugas pačios sau, valstybei tik paremiant, taip ir liko tik pažadais. „Nors prezidentė ir ragina kurti privačius darželius, slaugos centrus, situacija yra labai liūdna. Keletą kartų kreipėmės į savivaldybės tarybą, kad būtų leidžiama renovuoti pastatą, kuriame įsikūrusi „Viltis“, bet leidimo taip ir negavome, nors net neprašėme tam lėšų iš savivaldybės biudžeto. Kaip ilgai išlaikysime tvarkingą pastatą, kuris pastatytas 1961 m.? Matyt, tai tam tikros atsargumo priemonės, kurių imamasi, kad mūsų paslaugos netaptų paklausesnės.“
Pašnekovė užsiminė, kad remonto reikalaujantis vaikų darželis, kuriame veikia „Viltis“, stovi sklype, kuris labai traukia įvairių planų turinčių verslininkų dėmesį. „Nežinau, ką darysime šiemet, nes iš mūsų atima pastatą. Tarptautinius projektus vykdančiai organizacijai palieka vos 300 kvadratinių metrų. Niekam neįdomu, kad organizuojame didelius renginius, meno projektus, negalią turintiems vaikams taikome piešimo ir muzikos terapiją, matyt patalpos, o ypač žemė, traukia valdžios atstovų dėmesį“, – valdininkų neveiksnumo priežastis spėjo moteris.
Prašymas nebuvo išgirstas
Pašnekovės teigimu, „Viltis“ savo paslaugas teikė apie 70-čiai Kauno miesto šeimų. „Turėjome slaugos grupę, kurią teko uždaryti, nes nesulaukėme nei vieno socialinio darbuotojo, prašėme, kad skirtų finansavimą nors pusei etato visiškos negalios žmonių priežiūrai, atsakymas buvo neigiamas.
Mano vaikas mirė šių metų sausį, sulaukęs 23 metų. Jis pats negalėjo nulaikyti galvos ar kramtyti maisto. Yra dar 26 tokie vaikai bei panašus skaičius turinčių lengvesnę negalią. Aštuoniolika metų paskyriau šios bendrijos veiklai, kad vaikus su negalia auginantys tėvai galėtų padėti patys sau“, – kalbėjo J. Šimanauskienė.
Moters teigimu, tik labai nedidelė dalis „Vilties“ lankytojų galėdavo savarankiškai rasti namus ar apskritai žinojo, kas tai yra. „Tai labai sunkios negalios žmonės, kurie gyvena šeimose, jų niekas nepaliko ir neatidavė į internetą. Šeimoms tokius vaikus auginti nelengva, o dienos centro buvimas suteikė tėvams galimybes dirbti. Be to, reikia galvoti ir apie negalią turinčių vaikų integraciją, jiems taip pat reikia bendrauti, veiklos.“
Pasak J. Šimanauskienės, maisto, šildymo ar kitų komunalinių paslaugų savivaldybė nefinansavo: „Ieškojome rėmėjų, nesinorėjo palikti vaikų. Maisto vaikams įdėdavo patys tėvai, lygiai taip pat ir su vaistais. Nenorėjome užkrauti valstybei naštos, trūko vos trupučio paramos.“ Pašnekovės teigimu, jei vaikai ima skųstis sveikatos problemomis, nevyriausybinių organizacijų dienos centruose, kurie negauna finansavimo iš projektų, mediko etato nėra, tad gydytoją tenka kviesti skambinant bendruoju pagalbos telefonu.
„Jei valdininkai į tokius žmones žiūrėtų normaliai, o ne kaip į buvusius žmones, tuomet suvoktų, kad ir negalią turintieji gali imtis įvairios veiklos, o savivaldybei reiktų tik iš dalies prisidėti. Jeigu sudarome sutartį su savivaldybės socialinių paslaugų skyriumi dėl mikroautobuso, kuris ryte vaikus atvežtų į centrą, o vakare nuvežtų namo, esame priversti trumpinti darbo valandas, nes vairuotojas jau penktą valandą baigia darbą. Vadinasi pusę keturių jau vaikai turi būti vedami ir sodinami į autobusiuką, o tėvai, žinoma, iš savo darbų taip pat privalo namo skubėti anksčiau. Taip išeina, kad paslaugos teikiamos ne žmogui, o institucijai“, – kalbėjo moteris.
Projektui reikia „užtarėjų“?
Paklausta, ar buvo atvejų, kai dėl savo veiklos apribojimų, vaikų priimti į dienos centrą negalėjo, J. Šimanauskienė sakė: „Niekada neatsisakėme priimti, nebent tai atvejais, kai žmonės turi labai rimtų psichinių ligų, tuomet nukreipdavome į kitas organizacijas. Problema, ta, kad priimdami žmones, turime garantuoti, kad jais pasirūpinsime, juk negalima palikti galvos nenulaikančio ar net savarankiškai pavalgyti negalinčio žmogaus be priežiūros, o darbuotojui reikia mokėti bent minimalų atlyginimą. Dirbo bendrijoje ir vienuolės, bet joms juk taip pat valgyti norisi.“
Moters teigimu, politikai sąmoningai stengiasi žlugdyti centro veiklą: „Rekonstruoti pastato neleidžia, sąlygos dirbti nėra sudaromos, etatų išlaikymui lėšų nėra skiriama, tad dirbome patys, kiek galėjome, bet atsidūrėme tokioje padėtyje, kad veikianti organizacija turi apriboti savo veiklą. Pastato panauda mums priklauso dar aštuoniems metams, bet valdininkai jau nebeiišlaukia ir skuba atlaisvinti. Nuolat girdime priekaištų, neva per mažai vaikų lanko centrą ar pan., bet juk negalime teikti daugiau paslaugų neturėdami iš ko jas teikti. Siūlėsi pastatą suremontuoti privati bendrovė, bet savivaldybė šį pasiūlymą taip pat atmetė.“
„Esu girdėjusi iš vienos valdininkės, jog projektas turi „turėti kojas, kad jį kažkas lydėtų“, o aš visuomet maniau kad reikia galvos ir nors šiek tiek sąžinės. Per aštuoniolika veiklos metų esame gavę labai mažą finansavimą ir apskritai tokie atvejai, kad projektu prašoma 20-čiai, o gaunamas vos tūkstantis litų, išties verčia svirti rankas. Ore kabome jau nuo pernai metų. Birželio mėnesį uždarėme terapijos stovyklą ir vaikai rugsėjį jau neatėjo. Veiklos nestabdome, bet bet tokia organizacija veiks tokiame mažame plote?“, – sakė moteris.
Keletą metų neteikia paraiškų?
Kauno miesto savivaldybės darbuotoja Marija Vyšniauskienė, komentuodama situaciją, sakė: „Ši organizacija su savivaldybe nebendrauja, tik gavusi panaudos sutartį patalpoms. Buvo prašoma nurodyti, kokia dydžio patalpų organizacijai reikėtų, bet ji to nepadarė ir per vieną iš savivaldybės posėdžių buvo nutarta, kad organizacijos veiklai bus palikta tiek patalpų, kiek šiandien yra užimta.“
Į klausimą ar bendruomenės centrą „Viltis“ lankiusiems vaikams buvo pasiūlytos alternatyvos, moteris atsakė: „Kauno miesto gyventojams yra patvirtinta paslaugų gavimo tvarka, tad, jeigu jie nori gauti kokias nors socialines paslaugas, privalo ateiti į savivaldybę su prašymais ir reikiamais dokumentais ir tuomet komisija svarsto. Kaune yra daugiau dienos, neįgaliųjų slaugos centrų. Šiuo metu vyksta konkursas socialinėms paslaugomis pirkti, bet iš šios organizacijos jokių prašymų nesame gavę.“
M. Vyšniauskienės teigimu, apie bendriją „Viltis“ yra girdėjusi įvairių nuomonių: „Vieni tėvai buvo labai patenkinti ir sakė, kad jų vaikai ten jaučiasi saugiai ir teikiamos paslaugos tenkina, kiti – buvo kritiškesni.Savivaldybė nėra nei steigėja, nei finansuotoja, tad į tėvų skundus reagavome tik siūlydami teikti prašymus kitų organizacijų socialinėms paslaugoms gauti, bet nė vieno prašymo nesulaukėme.“
Apie tai, ar bendrija „Viltis“ per pastaruosius metus aktyviai dalyvavo projektuose paramai gauti, savivaldybės darbuotoja sakė: „Ne, buvo siūlyta bendrijai teikti paraišką, kad savivaldybė per viešuosius pirkimus galėtų nupirkti vaikams dienos socialinės globos paslaugas, bet pasiūlymo nesulaukėme. Kalbant apie projektus, tai ši bendrija jau keletą metų paraiškų neteikia dėl dalyvavimo konkursuose.“
M.Vyšniauskienė prisiminė atvejį, kai buvo nustatyta, jog vieno laimėto konkurso lėšas „Viltis“panaudojo netikslingai ir buvo įsiskolinimas. „Tai galėjo tapti kliūtimi tolesniam dalyvavimui projektuose, nes yra vieno iš konkurso sąlygose numatyta, kad organizacijos, lėšas panaudojusios netikslingai ar turinčios įsiskolinimų, negali būti finansuojamos.“
Rėmėjo pasiūlymas – pavėluotas
Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento ūkio poskyrio vedėja Nijolė Grybėnienė, paklausta, kodėl bendrijos „Viltis“ pasiūlymas už privačias lėšas renovuoti pastatą buvo atmestas, sakė: „Dėl to, kad pastatas jau daugybę metų nenaudojamas tam, kam bendrijai suteikta jo panauda, buvo nuspręsta pusę pastato atimti. Kai bendrija „Viltis“ pateikė banko raštą, kad gali pastatą renovuoti, šis pasiūlymas buvo atmestas, nes planuota pusę pastato paimti kitos socialinių reikmių bendrijos kūrimui. Kadangi „Viltis“ kreipėsi pavėluotai, pateiktas raštas jokios įtakos sprendimui padaryti negalėjo.“
Į klausimą, kokia situacija su minėtu pastatu šiandien, savivaldybės darbuotoja atsakė: „Kauno miesto tarybos sprendimo „Viltis“ nepripažino ir pasirašyti dėl patalpų perdavimo nesutiko. Abi pusės ruošėsi ginti interesus teisme. Žinau tik tiek, kad bendrija pastatą perduoti atsisakė, motyvuodama tuo, kad jiems jis išnuomotas iki 2018 metų“.
