Didžėjus, kurio tikrasis vardas ir pavardė - Darius Kasparavičius yra vienas pirmųjų didžėjų Lietuvoje aktyviai dalyvavęs pagrindiniuose didžėjų turnyruose ir čempionatuose, kuriuose ne kartą laimėjo aukštas prizines vietas.
1996 m. buvo Darius D išrinktas geriausiu Lietuvos didžėjumi, o 2003 m., surengęs įspūdingą programą, laimėjo geriausių Kauno didžėjų konkurso „DJ FIZZX- 2003“ finalą.
Dariui D teko reziduoti didžiausiuose tuometiniuose klubuose Lietuvoje, tokiuose, kaip „Max„ Šiauliuose, Kauno klubuose „Trestas“, „Kolegos“, „Combo“.
Kadangi Darius D. turi kuo pasigirti, todėl prasidėjus mokslo metams į jo rengiamas pamokėles vėl susirinks ne tik moksleiviai, bet ir aukštųjų mokyklų auklėtiniai.
Interneto nebuvo, o muzika kainavo – labai brangiai
- Trumpai papasakok apie save - kur gimei, užaugai?, - Balsas.lt pasiteiravo Dariaus D.
- Gimiau Kaune, 1975 metais. Augau taip pat Kaune, Aleksote.
- Kada pirmą kartą stojai prie pulto? Kas buvo tavo pirmieji mokytojai?
- Prie pulto pirmą kartą stojau berods 1993m. Tuo metu tokių, kaip mokytojų nebuvo, todėl viską išmokti ir įvaldyti teko savarankiškai.
- Kas įkvėpė tapti DJ'umi? Kokia muziką buvo aktuali tada, kai pradėjai didžėjauti?
- Įkvėpimas tapti didžėjumi, ko gero, brendo nuo pat vaikystės. Mano tėtis nuolat parsinešdavo tuometinių laikų plokštelių, juostų, vėliau kasečių su populiaria įvairiausio stiliaus užsienietiška ir lietuviška muzika.
Jaunesnysis tėčio brolis buvo sunkesnės roko stiliaus muzikos gerbėjas, todėl, svečiuodamasis pas jį gan išsamiai susipažinau su tokiais atlikėjais ir grupėmis, kaip AC/DC, IRON MAIDEN, KISS.
Be to, tėtis dirbo radioelektronikos srityje, todėl namuose visada galima buvo rasti visokių savadarbių įmantrių radio prietaisiukų. Na, o kas liečia audio techniką, tai ji taip pat namuose būdavo nuolatos atnaujinama.
Tėtis net važiuodavo toli į Sovietų Sąjungą jos įsigyti. Visa tai paliko neišdildomus prisiminimus vaikystėje.
Iškart po 12 mokyklos klasių man pasiūlė darbą vienoje Kauno muzikos įrašų parduotuvėje ir tai, ko gero, galutinai nulėmė mano muzikinį kelią. Dirbdamas ten, skirtingai nuo daugelio melomanų, turėjau išskirtinę galimybę prieti prie naujausios visų stilių muzikos ir ta galimybe godžiai naudojausi.
Juk interneto tada nebuvo, o muzikos įrašai buvo gana brangūs, nekalbant jau apie atsiradusias prekyboje CD plokšteles. Domėjausi viskuo ir tai vėliau man labai pasitarnavo. Taip jau atsitiko, kad vieną kartą man pasiūlė pagroti viename renginyje tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nežinau kaip ten tą grojimą pavadinti, bet po to karto supratau, kur noriu save realizuoti.
Atkakliai pradėjau ieškoti vietų, kur galėčiau bent šiek tiek pagroti, toliau siurbiau visą informaciją apie audio technikos ir muzikos naujienas. Patikėkit, tais laikais tai buvo tikrai nelengva.
Šiandienos klubuose mikrofonas išjungtas
- Kaip keitėsi tavo muzika, pasirodymai? Kas yra tavo dievai šioje srityje dabar?
- Turbūt, kaip tada, taip ir dabar daugelis didžėjų ieško naujų ritmų, neatrastų atlikėjų, arba per naktis sėdi prie kompiuterių, stegdamiesi sukurti ką nors originalaus. Juk ne paslaptis, kad kiekvienas didžėjus stengiasi turėti tokių kūrinių savo fonotekoje, kurių taip paprastai nerasi interneto platybėse.
Aš pats, ko gero, buvau ir liksiu populiarios muzikos plačiąja prasme atstovas. Bet tai toli gražu nėra radijo taškas diskotekoje.
Visada stengdavausi rasti įmantresnių populiarios dainos versijų, kas tuo metu buvo be proto sunku ir brangu. Buvo metas, kai važiuodavom net į Rygą ir mokėdavom po 1 latą už dainą, arba iš keletos populiarių dainų ruošdavau originalią kompoziciją su trumpais intarpais iš jų.
Skirtingai nuo šiuolaikinių didžėjų, aš tikrai daug bendraudavau su publika. Mikrofonas būdavo praktiškai nepaledžiamas iš rankų. Tikrai neįsivaizduočiau 90-ųjų diskotekos, neištariant nė žodžio publikai, karjerai būtų galas.
O dabar klubuose mikrofonas dažniausiai dulka kur nors lentynoje, arba jo išvis nėra įrangos sąrašuose. Tačiau negaliu labai to kritikuoti, nes laikai labai pasikeitė ir dabar didžėjai turi realias galimybes išreikšti save naujausių muzikos miksavimo technologijų pagalba.
Aš, vis dėlto, dar ir dabar organizatorių paprašau, kad būtų parūpintas mikrofonas.
Dėl dievų, tai tokių neturiu. Kadangi pačiam tenka nemažai dalyvauti taip vadinamų „dievukų“ kepimo procese, tai į esamas žvaigždes daugiau žiūriu ir jas vertinu, kaip produktą, kurį pateikia rinkai prodiuserių, režisierių, marketingo ir t.t., komanda.
Pripažintų didžėjų mokytojas
- Kodėl nusprendei pradėti didžėjaus amato mokyti kitus? Kiek laiko tuo užsiimi?
- Na, pagalba kitiems, ar dalijimasis patirtimi prasidėjo jau gan senai, maždaug prieš 15 metų (1998-ųjų pavasarį tuomet populiariausio Kauno klubo „Kolegos" patalpose, - red.past.).
Tai kažkaip gavosi savaime, juk tais laikais nebuvo jokių galimybių kažkur užsirašyti ir mokintis muzikos miksavimo pagrindų su profesionalia technika. Todėl mielai padėdavau jauniems ir entuziastingiems jaunuoliams siekti užsibrėžto tikslo.
Taip gimė tokie talentingi ir visoje šalyje gerai žinomi didžėjai, kaip Marius Ivanoff, Kastis Torrau, Donatello, Marchius D. (Dariaus D. jaunesnysis brolis, - red.past.) ir dar daug daug kitų.
Štai vienas gabiausių mano mokinių visai neseniai tapo garsaus Kauno klubo rezidentu. Patikėkit, tai tikrai nėra lengvas užsiėmimas, tai - visų pirma daug kantrybės ir psichologinių jėgų reikalaujantis darbas.
Telpa ne visi norintys
- Ar priimi visus norinčius ir kur? Kokių savybių reikia geram didžėjui?
- Taip, pas mane durys atviros visiems norintiems, nors, prisipažinsiu, kartais turiu mandagiai atsakyti ir užrašyti į eilę dėl per didelio norinčiųjų skaičiaus.
Tai daugiau individualus darbas su kiekvienu mokiniu, nors per tiek metų įgijau nemažai praktikos ir sugebu suderinti pamoką su keletu vaikų iškart.
Šiuo metu užsiėmimus vedu Kauno Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose. Galiu šiek tiek pasigirti, jog esu, ko gero, pirmas ir vienintelis oficialus didžėjus pedagogas neformaliojo ugdymo sistemoje. Tai labai svarbu man ir mano mokiniams, nes į šį darbą žiūriu labai profesionaliai.
Aš labai skeptiškai žiūriu į „mokytojus“, kurie įsigyja miksavimo techniką ir mokina, patys neturėdami pagrindų, kitus. Taip iškreipiamas pats supratimas apie didžėjų kultūrą.
Pagrindinė mano misija mokinant - ne galutinio produkto „iškepimas", o esminių miksavimo ir muzikos, bei technikos supratimo pagrindų suteikimas.
Taip pat mokiniai supažindinami su garso atkūrimo technika, pradedant įvairiomis audio jungtimis, baigiant garso kolonėlėmis. Aš niekada nekritikuoju dėl pasirinkto vieno ar kito muzikos stiliaus, bei miksavimo technikos, bet stengiuosi suteikti kuo daugiau žinių ir patirties, kad mokinys galėtų save išreikšti jam suprantamiausiu būdu.
Taip pat labai svarbus mokinių socializacijos aspektas. Būna tokių atvejų, kai besimokančiam nelabai sekasi miksuoti, tačiau jis atranda save naujų draugų rate ir lanko užsiėmimus tam, kad pabendrautų su jais. Pas mane niekas nekonkuruoja užsiėmimų metu - tai draudžiama. Pirmoje eilėje - tolerancija vienas kitam.
Scenoje – išskirtinėmis progomis
- Kur artimiausiu metu galima tave išvysti grojantį?
- Jau gan senokai baigiau intensyvią didžėjaus karjerą. Jei atvirai, organizmas nebeatlaiko didelio triukšmo, per didelio dėmesio ir grojimų iki paryčių. Be to, namuose dar laukia žmona ir trys vaikai, tad teko sudėlioti prioritetus. Todėl dabar leidžiu sau pačiam pasirinkti, kur ir kokia proga grosiu.
Visų pinigų gi neuždirbsi, o sveikatos nenusipirksi.
Tokia šiuolaikiška įranga mokosi groti būsimieji didžėjai (nuotr. asm. archyvo)
