Nepaisant sinoptikų pranešimų apie blogą orą ir lietų, Kauno Dainų slėnyje susirinko visi, neabejingi muzikai, šokiams ir, žinoma, tradicijoms. Nors dainų ir šokių šventė „Vaikystės taku“ gegužės 29 d. vyko pirmąkart, tačiau dainų šventės Kauno Dainų slėnyje vyksta nuo 1937 m. ir jau yra tapusios tradicinėmis.
Nors nuskambės ir labai kaunietiškai subjektyviai, tačiau šventė tikrai buvo verta dėmesio. Ir tikrai ne dėl to, kad tėvai atėjo pasižiūrėti savo vaikų, seneliai plojo į taktą savo anūkų garbei, o mokytojai ir dėstytojai iškėlę galvas didžiavosi savo auklėtiniais. Iš viso dainų ir šokių šventėje dalyvavo 144 kolektyvai, o tai – net 3723 dalyviai.
Daug kam tikriausiai dainų šventė asocijuojasi tik su liaudies dainomis ir šokiais, tačiau netgi kalbant apie juos – buvo gražu stebėti besiraizgančias šokių kolektyvų pynes. Aikštėje pasirodė ir gatvės šokio, ir pramoginių, ir gimnasčių bei modernaus šokio kolektyvai.
Šventės režisierius Tomas Erbrėderis, šventės sumanytojas Kauno valstybinio choro vadovas, profesorius Petras Bingelis bei visi pagalbininkai tikrai verti aplodismentų: šventės metu buvo nemažai siurprizų, o dekoracijos vertė šypsotis. Šventės sumanytojas buvo atvežtas motoroleriu, o Kauno metas Rimantas Mikaitis buvo atvežtas su mažu „mašiniuku“. Originaliai buvo sužaista su „užsklandomis“, kai pristatomi dainos ar šokių pasirodymai: į aikštę išbėgę vaikai suvaidindavo minispektaklį, kuris ne tik praskaidrindavo nuotaiką, bet ir užimdavo žiūrovų dėmesį. Nebuvo kada žiovauti.
Ir Kaune galima gyventi? Žinoma. Gyventi galima bet kur, kur jūs jaučiatės puikiai ir dalijatės savo gera nuotaika.
Šventės akimirkas peržiūrėti galite straipsnio fotogalerijoje:
Giedrė MAŽEIKIENĖ
