Tapyba atidengta ir išsaugota vienuolyno refektoriaus arba valgomojo patalpoje. Tradiciškai tai stačiakampė patalpa, dažniausiai dengta skliautu ir dekoruota sienų tapyba. Ji būdavo didžiausia ir puošniausia konvento patalpa po pačios šventovės.
Anot centro pranešimo, bernardinų vienuolyno refektorius buvo gerokai apleistas, jo skliautai ir sienos pažeisti – tinkas trupantis ir byrantis, atšokęs nuo pagrindo, daug išdaužų, įskilimų.
„Pašalinome nešvarumus, užteršimus, pelėsius, po to tapybą dezinfekavome, sutvirtinome dažų sluoksnius, vietomis atkūrėme tinką, ornamentinę tapybą. Ten, kur buvo įmanoma, remdamiesi vizualia informacija, analogais ir menotyrine medžiaga atkūrėme piešinio elementus“, – sakė restauratorė Lina Katinaitė.
„Retušuodami ir atkurdami piešinį siekėme išlaikyti išlikusios autentiškos tapybos stilistiką ir manierą. Naudojome natūralaus pagrindo dažus: mineralinius pigmentus, kalkių tešlą ir rišamąją medžiagą“, – pasakojo ji.
Tapė keletas dailininkų
Kaip teigiama menotyrinėje medžiagoje, iki mūsų dienų išlikę refektoriaus skliautai naujai sumūryti po 1624 metų gaisro. Sprendžiant pagal braižą, juos tapė mažiausi du, o gal ir daugiau dailininkų. Pagrindinis meistras tapė figūras ir galbūt pietinės pusės augalinius ornamentus, o jo pagalbininkas – šiaurinės pusės ornamentus, kurie gerokai paprastesni.
Cilindrinio skliauto viduryje nutapyta juosta, tarsi ilgas padengtas stalas su ant jo išdėliotais patiekalais. Piečiau vidurio juostos matomi keturi evangelistai, jie vaizduojami sėdintys, pasisukę į Nukryžiuotąjį. Priešingoje, šiaurinėje pusėje, nutapyti keturi didieji Vakarų Bažnyčios tėvai. Tiek evangelistų, tiek Bažnyčios Tėvų išskirtinę svarbą išryškina virš jų nutapytos sparnuotų angeliukų – cherubinų galvutės.
Itin daug dėmesio Kauno bernardinų konvento refektoriuje yra skiriama pagerbti Šv. Pranciškaus įsteigtų trijų ordinų iškiliausius šventuosius – visi jie vaizduojami su rudais pranciškonų abitais ir kiekvienam būdingais atributais.
Pietinėje pusėje nutapytos Šv. Pranciškaus Antrojo, moterų arba Šv. Klaros Neturto seserų ordino šventosios. Jos įkurdintos trilapių gėlių žieduose su stiebeliais ir lapeliais. Tokiais žiedais išskirtos šventosios simbolizuoja pranciškonų šeimos genealoginį medį su tauriausiais jo žiedais – į dangų pakviestomis šventosiomis ir palaimintosiomis.
Visas refektoriaus skliautų plotas – 111 kvadratinių metrų.
Viena seniausių bažnyčių
Šv. Jurgio kankinio bažnyčia – viena seniausių Kaune. Ji ir vienuolynas pradėti statyti apie 1492-uosius, baigti apie 1502 ar 1512–1543 metais. Manoma, kad bažnyčios architektas buvo Mykolas Enkingeris (Dancingas), sukūręs Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias Vilniuje.
Po pilies tai buvo vienas didžiausių mūro pastatų kompleksas tuometiniame Kaune.
Vienuolynas ir bažnyčia XVI–XVII amžiuje ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, 1624 metais bažnyčią nusiaubė rusų kariuomenė.
1842 metais caro valdžia vienuolyną panaikino, čia buvo perkelta Žemaičių vyskupijos dvasinė seminarija. 1950 metais sovietų valdžia bažnyčią uždarė, jos ir vienuolyno patalpos perduotos Respublikinei Kauno medicinos mokyklai, ji čia veikė iki 1994 metų. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia grąžinti naujai atsikūrusio Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai.
2009 metais bažnyčioje ir vienuolyne pradėti restauracijos ir rekonstrukcijos darbai, jie tęsiasi iki šiol.
